Būdama studentė A.Kaušakytė įsimylėjo libanietį Ijadą. Su juo mergina susituokė ir persikėlė gyventi į Saudo Arabiją, tačiau laukta laimė virto pragaru.
Pagal tos šalies tradicijas moteris neturėjo teisės vairuoti automobilio, važinėti dviračiu, lankyti sporto klubo, dirbti. O išeiti į gatvę – tik lydima vyro.
Kurį laiką toks suvaržytas gyvenimas neatrodė sunkus. Juk į svetimą šalį lietuvė keliavo vedama meilės. Viskas pasikeitė, kai ėmė šlyti santykiai su vyru. Moteriai teko patirti ir fizinį, ir psichologinį sutuoktinio smurtą.
„Ijadas buvo labai savininkiškas, reiklus, griežtas, kategoriškas. Jis mėgdavo, kad viskas būtų taip, kaip pasako“, – guodėsi Aistė.
Dabar tai jau praeitis. Lietuvė šiuo metu gyvena Latvijos kurorte Jūrmaloje ir glaudžiasi 22 metais vyresnio mylimojo brito Simono glėbyje.
Dukras Emiliją (4 m.) ir Bernadetą (1 m.) auginanti pora įsikūrusi prabangių namų kvartale netoli Baltijos jūros, važinėja baltu automobiliu „Jaguar“. Aistei nieko netrūksta.
Apie vaikystėje patirtas traumas ir apie išbandymų kupiną gyvenimą A.Kaušakytė pasakojo LRT televizijos laidos „Gyvenimas“ kūrėjams.
Lietuvės istorija primena meksikietišką muilo operą. Aistė gimė, kai jos tėvai dar nebuvo baigę mokyklos. Kaip pasakojo moteris, gimdytojai buvo iš labai skirtingų šeimų ir nerado bendros kalbos.
„Tėvai gyveno skirtingus gyvenimus – kiekvienas sau“, – sakė Aistė.
Kadangi naujagime tėvai rūpintis nenorėjo, ją priglaudė močiutė. Tačiau ji daug dirbo – ir dienomis, ir naktimis. Todėl mergaitė lankė savaitinį darželį – tai ji prisimena kaip didžiausią vaikystės traumą.
„Jaučiausi pamestas, niekam nereikalingas, blogas vaikas. Tad norėjau įrodyti, jog esu šio to verta, siekiau, kad kada nors kas nors manimi didžiuotųsi“, – pasakojo pašnekovė.
Į tėvų susirinkimus mokykloje vaikščiojo močiutė. Dėl to Aistė patyrė patyčių.
Vėliau ji persikėlė gyventi pas tetą su pusbroliu ir pussesere. Tuomet Aistė jautėsi turinti tikrą šeimą, jai ėmė sektis mokykloje.
Tačiau teta persikėlė gyventi į užsienį, o močiutė surado meilę. Tad Aistė būdama 15 metų pradėjo savarankišką gyvenimą.
Paauglė gyveno trijų kambarių bute su 500 litų kišenėje. Ji gaudavo našlaičio pašalpą. Aistė prisiminė, kad trūko artimųjų meilės, bet draugų pagalbos – niekada. Bičiuliai jai parūpindavo net maisto.
Puikiai baigusi mokyklą mergina įstojo į Vilniaus universitetą, o netrukus sutiko ir įsimylėjo libanietį Ijadą. Atrodė, kad tai gyvenimo meilė.
„Jis buvo dėmesingas, galantiškas, prisižiūrintis, išmintingas“, – prisiminė Aistė.
Draugai ir artimieji mėgino įspėti, kad skirtingų pasaulių žmonių meilė retai baigiasi laimingai, tačiau į tokius perspėjimus iki ausų įsimylėjusi mergina tik numojo ranka. Po pusmečio draugystės libanietis pasipiršo.
Ji pasakė „taip“.
Artimieji ėmė atkalbinėti nuo vedybų. Mergina prisiklausė istorijų, esą ją nuskriaus – išveš, parduos.
Aistė pasidavė artimųjų bei draugų spaudimui ir likus trims dienoms iki vestuvių pabėgo nuo mylimojo, tačiau šis nutarė nepasiduoti ir vėl ėmė siekti jos širdies.
„Ėmėme vėl susitikinėti. Kaip tik mano visa šeima buvo išvykusi į JAV. Tada jau niekas manęs neatkalbėjo. Mes susituokėme“, – pasakojo Aistė.
Netrukus pora išvyko į vyro gimtinę.
„Po mėnesio Libane likau visiškai viena, nes jis išvyko dirbti į Saudo Arabiją, kur šeimą galima atsivežti tik darbe praėjus trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui.
Po poros mėnesių jis gavo naują darbą, todėl bandomąjį laikotarpį teko skaičiuoti iš naujo“, – pasakojo Aistė.
Tad neseniai ištekėjusi moteris turėjo pusę metų Libane gyventi viena. Vyro artimieji neleisdavo jai vienai eiti į gatvę – esą nesaugu.
Po septynių mėnesių gyvenimo atskirai nuo sutuoktinio lietuvė pagaliau išvyko pas jį į Saudo Arabiją. Prieš tai buvo grįžusi į Lietuvą.
Vos atvykusi ten Aistė patyrė šoką. Žemę siekiantį drabužį abeją jai teko užsivilkti dar oro uoste. Ji pirmą kartą išgirdo savo vyrą besimeldžiantį. Jai atrodė, kad tai tarsi kitas žmogus. Ir ne vien dėl to, kad meldėsi.
Lietuvė nežinojo, kaip elgtis, ar jai galima būti šalia. Be to, reikėjo apsivilkti žemę siekiantį drabužį.
Aistė suprato, kad vyro, už kurio neseniai ištekėjo, nė kiek nepažįsta. Be to, dėl nusistovėjusių tradicijų jautėsi labai suvaržyta. Ji negalėjo vairuoti, viena išeiti į gatvę.
Lydintis vyras būtinai turi būti giminaitis.
Dienos Saudo Arabijoje slinko lėtai. Sutuoktinis reikalavo, kad žmona atsisakytų savo tikėjimo ir visiškai įsilietų į musulmonų bendruomenę.
Sėdėti užsidarius namuose jaunai moteriai tapo nepakeliama kančia. Netrukus ji sugebėjo įkalbėti sutuoktinį, kad leistų bent šiek tiek dirbti. Tačiau vedybinis jų gyvenimas šlijo – pora ėmė rietis dėl smulkmenų.
„Žiūrėdami vakare žinias susipykdavome dėl Vakarų ir Rytų politinių, kultūrinių skirtumų. Ginčydavomės dėl mano aprangos, dėl šeimos.
Skyrėsi mūsų suvokimas, kas yra juoda, o kas balta. Būdavo, kad jis nesusilaikydavo ir puldavo manęs smaugti, o po akimirkos gailėdavosi ir verkdamas atsiprašinėdavo.
Kartą yra nuvežęs su lagaminu į dykumą ir palikęs“, – pasakojo Aistė.
Vyro smurtas ir psichologinė prievarta vis stiprėjo. Tad vieną dieną Aistė išdrįso paprašyti skyrybų. Tai itin religingoje šalyje yra reta. Tačiau išsiskirti pavyko tik po ketverių metų.
Išsiskyrusi moteris meilę rado 22 metais vyresnio brito Simono glėbyje. Tiesa, susikurti laimę su juo irgi nebuvo lengva.
„Tai buvo darbo romanas, santykiai klojosi sudėtingai. Tuo metu aš turėjau draugą, Simonas turėjo šeimą. Visiems buvo sudėtingas laikotarpis, kai mūsų santykiai išlindo į viešumą“, – prisiminė lietuvė.
Aistės ir Simono santykiai atlaikė daug išbandymų, tačiau tuoktis jie neskuba. Dvi dukras auginanti pora įsitikinusi, kad antspaudas pase nieko nekeičia.
Parengė Vykintė Budrytė
