Roberta susipažino su 17 metų vyresniu norvegu Sveinu būdama vienuoliktokė, kai Palangoje dalijo skrajutes. Vyras tuomet turėjo statybų įmonę ir į Lietuvą dažnai atvykdavo verslo reikalais. Prasidėjo graži draugystė. Norvegas merginai pasiūlė atvykti vasarą į Norvegiją užsidirbti.
„Tai buvo mano pirmasis išvažiavimas iš Lietuvos“, – šiandien prisimena Roberta.
Po dviejų mėnesių lietuvė suprato, kad laukiasi.
„Abu vieningai nusprendėme tuoktis“, – pasakojo lietuvė.
Grįžus tėvams reikėjo pranešti ne tik pritrenkiančią naujieną apie nėštumą, bet ir supažindinti su naujuoju širdies draugu.
Netrukus jaunieji atšoko lietuviškas vestuves, ir mergina išvyko kartu su vyru į Norvegiją. Į 12 klasę Roberta taip ir nebegrįžo. Gimus vaikeliui, šeimą užgriuvo rūpesčiai: bankrutavo vyro statybų įmonė, šis puolė į neviltį bei pradėjo stipriai gerti.
„Bėgi daryti vakarienės, stengiesi, o jis negrįžta per naktis, – sakė Roberta ir prisiminė įvykį, kuris perpildė kantrybės taurę, – jis mane stipriai sugriebė, ir tada jo akyse pamačiau, kad čia nebe mano vyras, labai išsigandau.“
Surinkusi po ranka pasitaikiusius daiktus, lietuvė su pusantrų metų sūneliu išvažiavo iš namų.
Lietuvė atsidūrė krizių centre, kuriame kurį laiką gyveno su sūnumi. Krizių centrai Norvegijoje dažniausiai suteikia tik gyvenamąją vietą. Pinigais ir maistu moterims reikia pasirūpinti pačioms. Maistą į Norvegiją Robertai siųsdavo tėvai, draugės skolino pinigų ir drabužėlių sūnui. Tėvai prašė Robertos grįžti namo, bet ji nesutiko. Po dviejų mėnesių krizių centre Roberta gavo socialinį būstą.
Šiandien jauna moteris viena augina sūnų, studijuoja universitete, dirba ir net parašė knygą apie savo išgyvenimus.
„Knyga skirta krizių centro moterims. Per savo istoriją noriu suteikti joms vilties, kad visos svajonės yra tik jų rankose“, – pasakojo R.Kirlaitytė.
Gyvenimiška drama – šį antradienį 19.30 val. per LRT.
