Prieš šešerius metus šeimą sukūrusi A.Paškauskaitė-Majauskienė brolio ir jo sėbro nužudytų tėvų ilgisi labiau nei anksčiau.
„Tėvų labiausiai ėmė trūkti tada, kai pati susilaukiau vaikų. Norėčiau, kad jie pamatytų mano šeimą“, – susigraudino trejų ir penkerių metų dukras auginanti Aušra.
Jaukių šeimos švenčių verslu užsiimančią moterį vis dar slegia prieš 17 metų visą Lietuvą sukrėtusi istorija.
Tuomet buvo nušauti jos tėvai verslininkai Nijolė ir Algirdas Paškauskai. Aušra ir penkeriais metais vyresnis jos brolis Audrius Paškauskas liko vieni.
Tačiau širdgėla kankino tik Aušrą. Audrius namuose ėmė linksmintis su prostitutėmis ir švaistyti tėvų pinigus.
Po kelerių metų paaiškėjo, kad būtent jis su draugu šaltakraujiškai nužudė savo gimdytojus.
Šiurpią gyvenimo istoriją A.Paškauskaitė-Majauskienė pasakojo laidai „Nuo... Iki...“ (LNK).
Kai neteko 42 metų motinos ir 47-erių tėvo, Aušrai buvo 15 metų. Paškauskai buvo sukūrę statybų verslą, vadovavo bendrovėms „Kauno ranga“ ir „Durpynų statybos“.
Sutuoktiniams tekdavo dirbti iki išnaktų, tad vaikus jie dažnai palikdavo namuose vienus.
„Tėvai buvo šilti, draugiški žmonės. Tad mūsų namuose nuolat svečiuodavosi kaimynai.
Be to, jie labai mylėjo gyvenimą. Mokėjo mėgautis jo teikiamais malonumais. Tėvas buvo futbolo komandos „Ranga-Politechnika“ prezidentas, o mama tapo sportinių šokių čempione.
Tėtis negailėjo pinigų futbolui, mano šokiams. Kiek reikėdavo suknelių, tiek pirkdavo. Mūsų ryšys buvo toks stiprus, kad visur būdavome kartu. Mane tėvai veždavosi net į suaugusiųjų šventes. Brolis paaugęs jau atsisakydavo kartu važiuoti“, – prisiminimais dalijosi Aušra.
Būsimą žudiką pinigai traukė nuo pat mažens, o jų verslininkų namų stalčiuose netrūkdavo. Vogti iš tėvų Audrius pradėjo būdamas 13 metų.
„Jis man rodydavo batų dėžėse rastus pinigus. Mums, vaikams, atrodė, kad jų milžiniškos krūvos. Audrius tų pinigų pasiimdavo, o mane prigrasindavo niekam nesakyti“, – pasakojo moteris.
Aušra prisipažino, kad nuosavą verslą pradėję tėvai jos su broliu niekada nelepino, skatino užsidirbti savo reikmėms.
Paškauskų namuose ant šaldytuvo visuomet kabojo darbų sąrašas, tačiau sūnus mieliau vogdavo pinigus.
„Jis paimdavo mamos seifo raktus ir jį atsirakindavo. Pastebėjusi, kad dingo pinigų, mama kviesdavo policiją, bet pareigūnai rasdavo tik jos, tėčio ir brolio pirštų atspaudus. Tai išgirdusiems tėvams likdavo tik verkti“, – pasakojo Aušra.
Moteris prisiminė, kad jos brolis buvo tikras vadinamojo auksinio jaunimo atstovas. Toks, kuriam patinka pasipuikuoti nauju automobiliu ar bare visus vaišinti brangiais gėrimais.
„Brolis tiesiog norėjo linksmai gyventi, švaistytis pinigais, pasirodyti prieš kitus. O darbo jis nemėgo, nors tėvai sudarė sąlygas dirbti šeimos versle, buvo netgi įdarbinę. Tačiau tai buvo ne jam“, – sakė moteris.
Aušra prisipažino niekuomet nejautusi stipraus ryšio su penkeriais metais vyresniu broliu, kuris nuolat bėgdavo iš namų, o kartais negrįždavo net kelis mėnesius. Tėvai mėgindavo jį sustabdyti, važinėdavo per naktis po Kauną ieškodami.
„Tėvai rasdavo jį landynėse prisigėrusį. Jie tikrai kovojo ir stengėsi, kad Audrius grįžtų į doros kelią. Tik nežinau, ar teisingai jie kovojo“, – liūdnai svarstė moteris.
Prieš 17 metų vieną gegužės sekmadienį Aušra ramiai leido laiką namuose, kai į duris pasibeldė grupė žmonių ir prisistatė kriminalistais. Paauglę, išgirdusią, kad jos tėvai negyvi, ištiko šokas.
Po tėvų laidotuvių 15-metės Aušros niekas neglobojo. Tik vėliau merginai buvo pranešta, kad oficialia globėja tapo močiutė, nors ryšių su ja iki tol nepalaikė.
A.Paškauskas močiutės į namus niekada neįleisdavo, nes norėjo nevaržomai linksmintis.
„Kai vakare jie pradėdavo gerti, aš šiaip ne taip užmigdavau, o atsikėlusi ruoštis į mokyklą rasdavau vis dar girtaujančius.
Man grįžus iš mokyklos jie tebegerdavo. Tai trukdavo paromis“, – prisiminė Aušra.
Į šeimos 600 kv. m namus Audrius kviesdavosi dideles kompanijas vyrų, prostitutes. Aušra neturėjo kur eiti, tad gyveno su broliu, kuris velionių tėvų pinigus švaistė neskaičiuodamas.
„Man galėjo nutikti bet kas. Aš net miegamojo durų negalėdavau užsirakinti, į jį lįsdavo girti vyrai, tekdavo vyti juos lauk“, – su siaubu prisiminė moteris.
Nuo baisių gyvenimo sąlygų Aušrai padėjo pabėgti ne giminaičiai, o svetimi žmonės. Našlaitę priglaudė jos tuomečio draugo tėvai – žinomi teisininkai. A.Paškauskas ir toliau siautėjo.
„Brolis ėmė pardavinėti namuose esančius daiktus. Jis vartojo narkotikus. Kai atėjo laikas parduoti tėvų namą, buvo likusios tik sienos“, – prisiminė nužudytų verslininkų dukra.
A.Paškauskas iš namų nešė ir asmeninius daiktus. Iš jų seseriai liko tik fotoalbumas su tėvų nuotraukomis.
Aušra nieko neįtarė, kai brolis paprašė paliudyti, kad jų mirties dieną jis buvo namuose. Tuomet ji nesuprato, kad dangsto žiaurų nusikaltimą.
Tik kai namuose prasidėjo nuolatinės išgertuvės, merginai kilo įtarimas. Vis dėlto prireikė maždaug ketverių metų, kol paaiškėjo, kad Paškauskus nužudė jų sūnus.
„Iš kai kurių žmonių sužinojau, kad brolis buvo pas juos prisiglaudęs ir apsvaigęs nuo narkotikų išsipasakojo. Prisipažino, kad būtent jis nušovė tėtį, o jo draugas – mamą. Esą pats mamos negalėjo žudyti, nes ją labai mylėjo“, – pasakojo A.Paškauskaitė-Majauskienė.
Aušra šią informaciją iškart perdavė teisėsaugai, tad greitai paaiškėjo, kad nusikaltimą suplanavo jos brolis.
Galiausiai A.Paškauskas prisipažino, sesuo liudijo prieš jį. Moters manymu, nusikaltimui brolis ryžosi dėl pinigų.
Išaiškėjus kraupiai tiesai Aušra liko visiškai viena. Mergina gyveno iš 200 litų našlaičio pašalpos, nes kitą pusę jos pasiimdavo močiutė. Būdavo dienų, kai neturėdavo ko valgyti.
„Mielai eidavau į mokyklą, nes žinojau, kad ten visuomet gausiu šilto maisto“, – pasakojo Aušra.
Moters teigimu, daug artimųjų pasipelnė iš jų šeimos nelaimės. Paškauskai turėjo nekilnojamojo turto, beveik pastatytą viešbutį, pelningą statybų įmonę, bet jų dukrai iš to nedaug kas atiteko. Kurį laiką našlaitė miegojo miegmaišyje, mat namuose dėl skolų buvo išjungtas šildymas.
„Buvo tikrai baisu“, – su liūdesiu prisiminė Aušra.
Dalyvauti grožio konkurse „Mis laikinoji sostinė“ Aušrą paskatino jos mokytoja Jūratė Norvaišienė. Nuo tėvų žūties buvo praėję metai. Mokytoja sakė, kad mama didžiuotųsi matydama savo dukrą scenoje. Mergina laimėjo konkursą.
Aušra nebendravo su broliu, patekusiu už grotų, o prieš metus netikėtai sužinojo, kad po 14 metų, praleistų už grotų, jis buvo paleistas.
Ją ištiko šokas. Šeimą sukūrusi moteris ėmė baimintis dėl savo dukrų saugumo.
„Pamaniau, kad tas žmogus pasirengęs bet kam. Jis galėjo dėl pinigų nužudyti tėvus, todėl bijojau, kad gali pagrobti mano vaikus, prašyti išpirkos.
Juolab kad būdamas kalėjime jis per laisvėje esančius draugus domėjosi, kaip aš gyvenu, kokiu automobiliu važinėju, kokia mano finansinė padėtis“, – kalbėjo A.Paškauskaitė-Majauskienė.
Vos išėjęs iš kalėjimo brolis parašė seseriai žinutę ir pakvietė susitikti. A.Paškauskas dievagojosi norintis dirbti ir sukurti šeimą. Aušra jam atleido tikėdama, kad tas šiurpus nusikaltimas buvo klaida.
Galiausiai paaiškėjo, kad brolis nepasikeitė. Netrukus jis vėl buvo pasodintas į kalėjimą. Šįkart – už vagystę.
„Aš jam pasakiau, kad ant jo nepykstu ir viską atleidžiu. Tačiau galiausiai supratau, kad jis nevertas šių žodžių. Sužinojus, kad jis vėl pasuko nusikalstamu keliu, ir pagalvojus apie žmones, kurių gyvybei grėsė pavojus, apima siaubas“, – A.Paškausko sesuo yra pasakojusi „Lietuvos rytui“.
A.Paškauskas į laisvę išeis negreitai – už dalyvavimą incidente, kuris baigėsi kito kalinio mirtimi, jis sėdės dar septynerius metus.
„Man tapo ramiau, kai jį vėl pasodino už grotų. Visą mėnesį po jo paleidimo negalėjau gyventi, miegoti.
Kai man ima trūkti tėvų, suvokiu, kad jis dėl to kaltas. Galbūt mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Tikrai nejaučiu jam pykčio, bet jaučiu pyktį svarstydama, kodėl visa tai nutiko man“, – sakė paauglystėje tėvų netekusi moteris.
Parengė Vykintė Budrytė
