Kelis sykius Lietuvoje jau viešėjęs artistas, pagarsėjęs meistriškomis Rusijos žvaigždžių parodijomis, vėl kraunasi lagaminus į mūsų šalį.
Naują savo programą jis lapkričio 20-ąją rodys Vilniaus koncertų salėje „Compensa“, o lapkričio 21-ąją – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.
M.Galkino gyvenimas atrodo tobulas: TV eteris, gastrolės, pasakiški honorarai už pasirodymus privačiuose renginiuose, namuose laukiantys du vaikai ir žmona Rusijos estrados primadona Ala Pugačiova (66 m.).
Patys namai – tokie, apie kuriuos Rusijos žiniasklaida rašė metus. Maksimas ir Ala gyvena įspūdingoje 2300 kv. metrų šešių aukštų pilyje greta Maskvos. Šeimininkų patogumui – sporto kompleksas, baseinas, observatorija, biblioteka, o akis džiugina vitražai ir antikvariniai baldai.
Tiesa, yra dalykų, kurie temdytų bet kurio menininko gyvenimą. M.Galkinas – vienas iš nedaugelio Rusijos humoristų, kurie niekada nebijojo parodijuoti Vladimiro Putino. Dabar tai daryti nelengva – bent jau televizijoje.
Komikas ne sykį prisipažino, kad dalis jo programos dabar patiria televizijos kanalų cenzūrą – politiniai juokeliai nepasiekia eterio.
Kaip ir dauguma Rusijos artistų, jis, akivaizdu, tapo atsargesnis. „TV antenai“ apie savo kasdienybę atvirai pasakojęs garsus rusas, išgirdęs klausimų apie politiką, ėmė rinkti žodžius. Bet patikino – scenoje savęs tikrai nevaržo.
– Kokia pirma mintis ateina į galvą, kai savo gastrolių grafike pamatote Lietuvos pavadinimą? – paklausiau M.Galkino.
– Labai myliu jūsų šalį, malonių prisiminimų – daugybė. Iškart prieš akis iškyla rudeninis Vilniaus senamiestis – taip nutinka, kad į Lietuvą beveik niekada neatvykstu vasarą.
Esu apkeliavęs visą jūsų kraštą: Šiaulius, Klaipėdą, Kauną, Palangą. Publika – labai atvira ir mokanti džiaugtis. Ir, žinoma, dar pagalvoju apie maistą. Lietuviški patiekalai – labai gardūs. Iškart cepelinai mintyse skraidyti pradeda. (Juokiasi.)
– Naujus jūsų numerius, susijusius su politika, Rusijos televizijos kanalai dabar iškerpa ir nerodo – dėl viso pikto. Kokius jausmus jums tai kelia?
– Jaučiuosi gerai ir laisvai. Atvirai kalbant, tai ne mano problema. Jei kam nors kas nors nepatinka – na, aš nesu TV kanalo direktorius ar redaktorius.
Be to, skirtingi kanalai skirtingai elgiasi. Nemanau, kad yra koks nurodymas iš viršaus – taip galima, o anaip negalima. Tikriausiai tai tiesiog žmogiškas atsargumas – noras apsidrausti, kad „ko nors nenutiktų“.
Aš apie tai daug nemąstau. Scenoje kalbu tai, ką galvoju. Rodo televizija ar nerodo – tai ne mano sprendimas. Nejaučiu poreikio, kad kiekviena mano pasakyta mintis pasiektų žiūrovus per televizorių. Nepasieks ten, tai pasieks koncertų salėje.
– Jūs daugybę metų televizijoje. Dar liko ambicijų?
– Žinoma, dabar su Konstantinu Ernstu (Rusijos Pirmojo TV kanalo direktorius. – Red.) kuriame naują projektą, kuris eteryje turėtų pasirodyti kitais metais.
Tai bus didelis pramoginis šou. Nujaučiu, kad televizijoje dabar trūksta nuoširdžių pokalbių su žiūrovais – tiesiog bendravimo, be tikslo įtikinti, priversti ką nors nusipirkti. Pokalbių ne politikos, medicinos ar kitomis konkrečiomis temomis, o tiesiog paprastų, gyvenimiškų, su pramogos prieskoniu.
– Be dirbtinių šypsenų ir bandymų prajuokinti tada, kai nejuokinga?
– Tikiuosi, tai ne apie mane. Bet taip – tiesiog laisvo, paprasto pokalbio, be privalomo juoko. Kad žiūrovai jaustų, jog bendrauju su jais, o ne su kuo nors kitu.
Jeigu prašnekome apie TV formatus, kažką panašaus televizijoje darbo dienomis daro aktorius Ivanas Urgantas. O aš norėčiau sukurti laidą, kuri būtų rodoma savaitgaliais.
– Auginate du vaikus (2013-ųjų rugsėjį pakaitinės motinos pagimdytus dvynius Jelizavetą ir Harį. – Red.). Kaip jie pakeitė jūsų gyvenimą?
– Mūsų su Ala kasdienybė dabar visiškai kitokia. Pirmiausia stengiamės beveik niekur nekeliauti. Antra, jei aš išvykstu gastrolių, jos būna trumpos. Nenoriu ilgam palikti vaikų.
Štai išvyksiu į porą Lietuvos miestų, o tada – iškart namo. Anksčiau dar būčiau keliavęs į Rygą, Taliną, Sankt Peterburgą ir taip toliau.
Net kai esu namie, į miestą stengiuosi važiuoti tada, kai vaikai miega po pietų. Mano grafikas dabar visiškai priklauso nuo jų. Bent jau stengiuosi, kad taip būtų. Man didelį džiaugsmą teikia bendravimas, žaidimai su jais.
– Žmonės įsivaizduoja, kad turite 25 aukles?
– Tiek tikrai nėra, bet kiekvienas vaikas, žinoma, turi auklę.
– Pamenu, kaip kalbėjomės maždaug prieš dešimtmetį. Tada sakėte, kad turtai ir prabanga jums nėra svarbu. Paklausiu juokais – Maksimai, kam jums ta didelė pilis, kurioje gyvenate?
– Matote, žodis „pilis“ kelia daug asociacijų. Tarkime, nešiojamąjį kompiuterį galima papuošti taip, kad jis atrodytų kaip sena rašomoji mašinėlė.
Taip ir su namu – tai šiuolaikinis būstas, bet atrodo kaip pilis. Įvyniojau namą į tokį popierėlį, kad visiems būtų linksma. (Juokiasi.)
Bet pirmiausia tai tiesiog mūsų šeimos namai. Patogūs, jaukūs, naudojami.
Kodėl jie taip atrodo? Žinojau, kad noriu pastatyti didelį namą. O tiesiog statyti paprastą namą man nuobodu. Todėl pasirinkau romaninės gotikos stilių.
Yra žmonių, kuriems namo statybos – galvos skausmas. O aš patyriau nuostabią kelionę į istoriją, architektūros stilius, pajutau didžiulį malonumą. Rezultatas – įdomus, gražus viduje ir išorėje namas.
– Atvykstate į Lietuvą. Mūsų šalies, kaip ir visos Europos Sąjungos, santykiai su Rusija dabar nėra patys geriausi. Kaip jaučiatės šioje situacijoje?
– Žinoma, nemalonu. Geriau jau gyventume taikiai ir draugiškai. Kita vertus, man ne sykį teko koncertuoti šalyse, kurių politiniai santykiai su Rusija nėra patys geriausi. Iš žiūrovų ten sulaukdavau šilumos ir šypsenų.
Dar per pirmąją Oranžinę revoliuciją gastroliavau Vakarų Ukrainoje, daug kartų koncertavau Baltijos šalyse.
Žinoma, yra daugybė abipusių pretenzijų. Tiesa, kad Rusijai teko daug Sovietų Sąjungos moralinių skolų.
Mano nuomone, įtempti valstybių santykiai – politinė spekuliacija iš abiejų pusių. Liūdna, bet tai neturi trukdyti paprastiems piliečiams normaliai bendrauti.
– Ar tai reiškia, kad rytoj, jei sulauktumėte kvietimo, vyktumėte koncertuoti į Kijevą?
– Ne, gaila, bet negalėčiau. Esu kalbamojo žanro atlikėjas, visada šneku tai, ką galvoju. Šiuo metu neįsivaizduoju atviro dialogo su Ukrainos publika, neįsivaizduoju, kad galėčiau juokauti apie kai kuriuos dalykus.
Dabar ten – netinkamas metas humorui. Net nesigilinant, kas teisus, o kas ne.
Labai mėgstu Ukrainos publiką, bet ką aš jai pasakyčiau? Dainininkas bent gali ką nors liūdno padainuoti, o aš ką? Turi praeiti nemažai metų, kol vėl atgis normalūs kultūriniai mainai.
Sakau atvirai – tikrai ne visada sutinku su mūsų šalies veiksmais. Bet keliauti į užsienį ir peikti savo valdžią – to aš nedarysiu, man tai neatrodo tinkamas elgesys.
– Yra Rusijos menininkų, kurie nepritaria savo valdžios politikai, bet ir jie privengia apie tai kalbėti, „dėl viso pikto“. Jūs nebijote pasirodymuose sakyti to, ką manote?
– Jaučiuosi laisvas žmogus. Nepriklausau opozicijai, bet nesu ir aršus mūsų valdžios šalininkas.
Manau, humoristai neturi atvirai reikšti savo politinių simpatijų ar antipatijų. Esu satyrikas, išjuokiu įvairius reiškinius, man netiktų priklausyti vienai pusei.
Dar iki Maidano įvykių Kijeve tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje kalbėdavau vienodai – juokaudavau ir apie Ukrainos politikus, kurie visada buvo labai ryškūs, ir apie Rusijos politikus.
Niekada nepereinu prie įžeidimų, tai man nenatūralu ir nepatinka. Bet kuriam žmogui, kurį parodijuoju, galiu į akis pasakyti viską, ką apie jį sakiau per pasirodymus.
Laikausi tam tikrų etikos normų, neperžengiu ribų. Man tai netrukdo juokauti.
Turiu vidinę cenzūrą, kuri susijusi su mano paties etikos, moralės suvokimu, auklėjimu, o ne su baime, kad kas nors nutiks ir mane nubaus.
Todėl, jei grįžtume prie Ukrainos, dabar negaliu koncertuoti savo mylimoje Odesoje ar Kijeve. Išėjęs į sceną turėčiau nuolat galvoti, ką kalbėti, kad nieko neįžeisčiau.
Laisvas pasirodymas – toks, kuris nesusijęs su politika, konkrečiu laikotarpiu. O dabar viskas aštru, ieškoma priekabių ir perkeltinės prasmės net tada, kai jos nėra. Apie kokį linksminimą tokioje situacijoje galima kalbėti?
– Garsenybės susitinka, susituokia ir išsiskiria per porą metų – tai dažnas atvejis, nes pramogų pasaulyje yra daug pagundų. Jūs su žmona Ala kartu – jau 14 metų (Ilgai draugavusi pora susituokė 2011-aisiais. – Red.). Koks jūsų laimės receptas?
– Svarbiausia – tinkamai pasirinkti žmogų, tada metų tėkmės nė nepastebi.
Nežinau, kaip Alai, bet man su ja pasisekė. Mes visiškai vienas kitą suprantame. Jausmai, aistra – visa tai ateina ir praeina. Tačiau labai svarbu, kad šalia būtų ne tik mylimas žmogus, bet ir bendramintis.
Svarbu, kad abu žiūrėtų ta pačia kryptimi. Mes su Ala žiūrime.
– Esate diplomuotas lingvistas, įstojote į aspirantūrą, bet parašyti disertacijos taip ir neprisirengiate jau keliolika metų. Kalbama, kad žmona jus nuolat ragina tai padaryti.
– Taip. Nežinau, gal ir reikėtų, bet jokio konkretaus plano kol kas neturiu.
