Man televizorius pirmiausia informacijos šaltinis, tad domina žinių laidos. Esu pripratęs prie „Panoramos“, tad iš jos dažniausiai ir sužinau, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Mano mėgstamiausia žinių vedėja – Eglė Bučelytė.
Kaip dienos aktualijų atspindys yra „Dėmesio centre“, kurią irgi stengiuosi pažiūrėti. Man patinka, kaip šią laidą veda, kokius pašnekovus kalbina Edmundas Jakilaitis.
Būsiu neobjektyvus, jei tvirtinsiu, kad vykusi LRT televizijos nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“, nes pats buvau tarp jos dalyvių. Bet neseniai skambino vienas kolega ir prisipažino, kad visas ekspedicijos laidas peržiūrėjo prilipęs prie televizoriaus. Jam patiko projekto daugiaplaniškumas, įvairių sričių specialistų sambūris. Galiu tik pridurti, kad ir plaukdami, ir rinkdami medžiagą dirbome kūrybiškai. Nors ir buvome pasirengę, niekada nežinojome, kur ką pamatysime, sutiksime. Reikėjo gebėti tai įdomiai pateikti žiūrovams, rasti tinkamus žodžius įspūdžiui išreikšti.
Susitikimuose su vaikais aš, kaip rašytojas, sakau: jeigu rašytojas rašo apie blynus, kuriuos kepa mama, skaitytojas turi ne tik juos matyti, bet ir jausti jų skonį.
Manau, tai, ką kepėme per nacionalinę ekspediciją ir ką vėliau padarė režisierius ir visa komanda, buvo panašu į gerai pavykusius blynus – žiūrovai turėjo užuosti kvapą.
Televizorius man yra ir langas į gamtą, tačiau Lietuvos televizijos nelabai ką gali pasiūlyti. Nieko nuostabaus: sukurti kad ir pusės valandos filmą apie gamtą – tai didžiulės lėšos ir kiti keblumai. Nei Lietuvos, nei kitų Baltijos šalių televizijos nepajėgia varžytis su pasaulio milžinais. Bet jeigu atsiranda lietuviškas filmas, pavyzdžiui, Vyto Jankevičiaus, mielai pasižiūriu – kartais išties nustebina. Šiaip smalsumą tenkina televizijos kanalai „Nature“ ir „Animal Planet“.
Ką mūsų televizijos galėtų daugiau padaryti? Manau, galėtų daugiau dėmesio skirti vaikų švietimui. Su vaikais reikia kalbėtis, mokyti pažinti pasaulį, auginti esmę suprantančius žmones.
Kadaise televizijoje buvo nepaprastai populiari Ričardo Kazlausko laida vaikams apie gamtą. Rugsėjį už Grigiškių prie Neries atidengėme jam koplytstulpį. Universiteto profesūra tuomet sakė: nemažo būrio tų, kurie motyvuotai atėjo studijuoti biologijos ir tapo mokslininkais, pasirinkimo pradžia buvo kaip tik tos laidos, skirtos visai mažiems vaikams. Gali būti, kad tokios laidos turi daug didesnį poveikį, nei manome.
R.Kazlausko vietos niekas taip ir neužėmė. Ar būtų potencialių kandidatų? Tokios laidos vedėjui reikia daug žinių: ir specialybės, ir vaikų psichologijos. Papasakoti paprastus dalykus ir vaizdžiai pateikti vaikui televizijos kalba yra menas.
Susitikimuose su vaikais sakau: rašytojai panašūs į grybus. Vaikai išplečia akis, bet patikslinu, jog ne forma, o tuo, kad tiesiog niekas nežino, iš kur jie atsiranda, jokios mokyklos jų nerengia.
Tą patį galima pasakyti apie gerus laidų vedėjus. Štai pasaulyje žinomas gamtos laidų vedėjas Davidas Attenborough – zoologas, tyrinėjo gyvūnus, o paskui tapo televizijos korifėjumi. Vokietijoje vos ne pusę amžiaus laidas apie gyvūnus vedęs Bernhardas Grzimekas buvo veterinaras.
Aš žinau viena: jeigu kas mano, kad atsiras profesionalas vienam sezonui, tai klysta. Tegul pasiūlo aštuoneriems ar dešimčiai metų, nes tai tęstinis darbas, mokykla. Tada bus sukaupiama informacija, sutelkiami žmonės. Ir po dvidešimties metų galėsime sakyti, kad Lietuvoje atsirado nauja biologų, gamtininkų karta, kuriai stimulą davė laidos apie gamtą.
