Informacinėms laidoms teikiu pirmenybę – jos man vertingiausias žinių apie Lietuvą ir pasaulį šaltinis.
Kartais pažiūriu pokalbių laidas, kartais užkliūvu už kokios humoristinės laidos. Jų tarsi nemažai, bet tikro humoro pasigendu. Nesakyčiau, kad lietuviai neturi humoro jausmo, bet kažkodėl juokiamės iš lėkštų dalykų.
Vienintelė laida, kurios modelis man priimtinas, – KK2. Ji sugeba suteikti kitokį atspalvį problemai, kurią galima pateikti lėkštai, bet galima ir išradingai apipinti. Šios laidos kūrėjai išties moka tai padaryti.
Turiu šiokį tokį darbo televizijoje patyrimą, bet tai buvo jau seniai. Pastaruoju metu tik svečiuojuosi kai kuriose laidose, jeigu pakviečia, nors tokių kvietimų stengiuosi išvengti. Man visiškai nepriimtini agresyvūs vedėjai, kurie neleidžia pašnekovui baigti minties ir perša savo išankstinę nuomonę.
Mane kviečia į pokalbių laidas, bet jeigu matau, kad jose vyrauja vedėjai, norintys pakreipti į vieną ar kitą pusę tavo mintį, nematau prasmės ginčytis, ką nors įrodinėti arba laukti, kad tave pateiktų nuspalvintą viena ar kita spalva. Noriu būti savimi ir kuo mažiau lįsti į viešumą.
Dabar to neišvengiu, nes keliauju per Lietuvą su Kalėdų karavanu. Sutinkame daug puikių žmonių, patiriame gerų emocijų, sulaukiame staigmenų. Štai kažkuriame miestelyje viena mergaitė kaip skėlė Martyno Mažvydo „Katekizmą“: „Imkit mane ir skaitykit.“ Seniai nebuvau girdėjęs, kad kas nors garsiai tai skaitytų.
O Visagine rusakalbis berniukas visą Aleksandro Puškino poemą „Ruslanas ir Liudmila“ išklojo. Ir vienintelis atėjęs nusiėmė kepurę. Čia auklėjimo reikalai. Televizija taip pat auklėja, bet tai dažnai pamirštama.
Kaip Kalėdų Senelis susitikimuose vaikams vis linkiu, o suaugusiesiems primenu Mažojo Princo paslaptį: „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Reikia matyti širdimi.“ Nuostabiausi ir tikriausi dalykai nematomi.
Tai tinka ir televizijai. Viena, ką matome, o kas yra už vaizdo? Kur žmonių, kuriančių laidas, širdis, ko jie siekia? Juk visur gyvi žmonės – laidos kuriamos apie žmones ir žmonėms.
Visada gali atsidurti savo herojaus vietoje. Ir jeigu sieki tik sensacijos, pirmasis pranešti žinią – konkurencijos sąlygomis tai neišvengiama – turbūt nepagalvoji, kaip paleista naujiena gali apsisukti. Žinia priploja kaip volas ir žmogus lieka toks, kokį jį parodė. Laiko įsigilinti nelieka.
Todėl mano linkėjimas – neprarasti žmogiškumo, atsakomybės ir netgi jautrumo.
Kalbu naiviai – žinau, kad televizijoje to nedaug, esi išspaudžiamas kaip citrina, kol reikalingas. Gerai dar, kad kas nors iš organizatorių viena ar kita proga prisimena, kad tu kadaise dirbai, kai ką pradėjai, atidavei savo sumanymus, jėgas, energiją. O paskui – nebeįdomu, tu esi nebe jų. Turiu tokios asmeninės patirties. Ką padarysi, tokie laikai – prisitaikai ir gyveni.
