Į televiziją visi eina ieškodami dėmesio. Aš – ne išimtis. Be jo negaliu. Sūnus sako, kad jei atsidurčiau dykumoje, kur nebūtų žmonių, susikviesčiau visokius burundukus ir priversčiau žiūrėti savo spektaklį. Man smagu dovanoti šypsenas.
Realybėje lyg magnetas traukiu keistus žmones, atsiduriu dviprasmiškose situacijose.
Neseniai lydėjau savo tėtį į neįgaliųjų naujametį vakarėlį. Prie manęs priėjo maždaug 70 metų moteris ir ėmė žiūrėti įsimylėjusios mergaitės akimis, paskui sako: „Niekada nemaniau, kad šie metai prasidės tuo, jog pamatysiu jus gyvą. Ar galite mane palaiminti?“
Matau, nejuokauja. Kadangi ji už mane aukštesnė, paprašiau šiek tiek pasilenkti. Tada uždėjau ranką ant galvos ir pasakiau: „Laiminu.“ Nesupratau, kodėl tai dariau, bet tai moteriai to reikėjo.
Pažįstami manęs prašo patarimų, o nepažįstami – pinigų. Pastarieji rašo, kad sudegė namas arba vaikas prisiėmė greitųjų kreditų. Tikriausiai kai kurie mano, kad esu turtinga. Juo labiau kad filmavausi seriale „Milijonieriai“. Jau kokie treji metai buvo praėję, kaip nustojo per televiziją rodyti tą serialą, bet pasitaikydavo, kad iš paskos eidami žmonės šnabždėdavosi: „Milijonierė, milijonierė.“
Dabar sako: „O, eina „Svogūnų Lietuva“. Aplinkiniai į mane normaliai nesikreipia. Jiems esu reiškinys.
Dovanas man irgi neša keistas. Yra padovanoję nukirstą, išdžiovintą ir įrėmintą vištos galvą. Kai įteikė, paprašė: „Išveskite iš mūsų kaimo paukščių marą.“ Pasakiau: „Gerai.“
Po poros valandų važiuodama automobiliu suvokiau, kad vežuosi ir galvą. Bendrakeleiviai liepė mesti ją pro langą, nes, jų manymu, tai galėjo būti paskutinė kaimo višta ir dar serganti.
Mano kuriami personažai visiems įsirėžę. Kitokia žmonėms esu nesuvokiama.
Pernai manęs paprašė vesti Sausio 13-osios renginį. Susirinko daug žmonių. Visi atėjo pažiūrėti, kaip humoristė rimtą renginį ves.
Verkė visi. Operatorius po renginio priėjęs pasakė: dar taip nebuvę, kad pro ašaras nematyčiau, ką filmuoju.
Žinau, kad ir kas būtų, žiūrovams nevalia meluoti. Juk iš šalies viskas puikiai matyti. Vedant laidą ar renginį reikia mylėti šalia esantį žmogų, o ne save.
Televizorių žiūriu dažnai, esu televizijos žmogus, bet jeigu per penkias minutes laida manęs neužkabina, perjungiu kanalą. Ir nesvarbu, kokia tai laida.
Pasigendu kai kurių laidų vedėjų nuoširdumo, paprastumo, mane trikdo pokalbiai, paremti patyčiomis. Kiek man yra tekę dalyvauti pokalbių laidose, neatsimenu nė vieno vedėjo, kuriam iš tikrųjų būčiau rūpėjusi. Mes nesikalbėjome, aš tik atsakinėjau į klausimus. TV laidų vedėjai pirmiausia turėtų mylėti publiką.
Man skaudu, kai jaunas vedėjas be jokios pagarbos garbingam metrui ima primityviai postringauti. Tuomet sėdėdama priešais televizorių jaučiu gėdą, tarsi tas jaunuolis būtų pusbrolio sūnus, o aš už jį atsakinga. Kai žiūrovui gėda dėl to, kas vyksta TV ekrane, tai didelė bėda.
