Neišvaizdų pastatą puošia tarsi iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio užsilikęs neoninis užrašas „Magic City“. Taip atrodo Atlantoje šalia autobusų stoties stūksantis vienas garsiausių JAV striptizo klubų, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Kieme išrikiuoti blizgantys automobiliai „Mercedes“, „Porsche“ ir baltas kabrioletas „Rolls-Royce“. Prie durų stovi apsaugininkai, už diržo užsikišę chromuotus pistoletus.
Šalia įsikūrusi bendrovė „Mary’s Bailbond Service“, už užstatą traukianti iš kalėjimo tuos, kurie prisivirė košės. Teigiama, kad jos ir „Magic City“ klientai – tie patys.
Klubo rūsyje įrengtame biure sėdi juodaodis, kurį visi vadina Magiškuoju Lilu. Tai atletiškas ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras su kino žvaigždės Willo Smitho šypsena. Jis – „Magic City“ vadybininkas.
Tikrasis jo vardas Michaelas Barney jaunesnysis, bet tai žino nedaugelis.
Lilas iš plastikinės stiklinės nugėrė gurkšnį kokteilio „Margarita“ ir pažvelgė į ekraną ant sienos. Jame rodoma, kas vyksta bare. Lilas išvydo vyrus, sėdinčius prie alaus bokalų, šampano taurių, ir nuogas jiems šokančias moteris.
Priešais Lilą ant rašomojo stalo guli surišti vieno dolerio banknotų pundai. Kiekviename jų – po 16 tūkst. JAV dolerių. Gretimoje patalpoje nuolat tarška pinigų skaičiavimo mašina.
Šiame klube gangsteriai draugiškai bendrauja su policininkais, linksminasi tokios įžymybės kaip buvęs krepšininkas Michaelas Jordanas ir reperis MC Hammeris.
Čia lankosi tik juodaodžiai, o skamba tik hiphopas – muzika, gimusi juodaodžių getuose. Šiame klube nuskambėjusioms melodijoms lemta išpopuliarėti, o jų atlikėjai uždirba milijonus.
Klubo didžėjai priklauso šios srities įtakingiausiesiems. Yra prodiuserių, kurie neprisiliečia prie dainos, jei ji nebuvo atlikta „Magic City“.
„Striptizas ir hiphopas – idealus derinys, kurį vadinu tikru viesulu. Hiphopas asocijuojasi su seksualiomis moterimis, brangiais automobiliais, masyviais aukso papuošalais, tam tikromis manieromis. Visa tai yra mūsų, juodaodžių, kultūros dalis, kuriai atstovauja „Magic City“, – aiškino Magiškasis Lilas.
Artėjant vidurnakčiui į klubą ėmė plūsti vis daugiau svečių. Visi apieškomi, ar neturi ginklų.
Vyrai vilki akį rėžiančius šilkinius kostiumus arba marškinėlius su gobtuvu. Daugelis atėjo su žmonomis. Kiekvienas „Magic City“ svečias nori parodyti tai, kuo didžiuojasi.
Klubo interjeras primena greitojo maisto restoraną: daug plastiko, metalo, baras per visą patalpą. Įžymybėms skirti stalai išdėstyti priešais sceną, kurioje aplink chromuotus strypus rangosi dvi visiškai nuogos moterys mažomis krūtimis, vapsvos liemeniu ir didžiuliais sėdmenimis. Sėdynės kratosi taip, lyg būtų atskirtos nuo kūno.
Kuo jos aistringiau rangosi, tuo daugiau banknotų skrieja į sceną – galiausiai ją padengia dolerių kilimas.
„Didžiausia suma, kurią į sceną švystelėjo svečias, buvo 35 tūkst. JAV dolerių, – prisiminė Magiškasis Lilas. – Tai buvo kažkoks sportininkas. Štai tokie šaunūs juodaodžiai čia užsuka.“
Merginų pasirodymas baigėsi. Dabar jos šliaužioja po sceną su šiukšlių maišeliais rankose ir renka pinigus. Vėliau skaičiuos ir dalysis.
„Kad galėtum čia dirbti, pirmiausia reikia tinkamo užpakalio, – pasakojo šokėja, prisistatanti Amina Roses. – Per atranką iš 20 merginų atmetama 18-a, nes jų sėdynės netinkamos arba jos nemoka judėti.“
Amina atsistojo ir parodė, ką turi galvoje, – ant jos užpakalio ištatuiruotos dvi rožės. Mergina prisipažino sėdmenis pasidailinusi implantais.
Prieš aštuonerius metus ji Detroite dirbo sekretore, bet atūžus ekonomikos krizei ėmė šokti striptizą.
„Dirbau daugybėje klubų, bet niekur nėra geriau nei „Magic City“. Per vieną gerą vakarą uždirbu 500, kartais 1000 dolerių. Tikiuosi, šis klubas bus paskutinė mano darbo stotelė“, – sakė ji ir nuskubėjo į sceną.
Suskambo muzika ir Amina Roses savo rožes ėmė siūbuoti priešais du jaunus vyrus, nuobodžiai gurkšnojančius viskį. Vienas jų kelis kartus iš dolerių pundelio, gulinčio ant stalo, ištraukė po porą banknotų ir jais paplekšnojo linksmintojai per sėdmenis.
Klubą įkūrė Magiškojo Lilo tėvas. Jau tuomet čia lankydavosi Atlantos nusikaltėlių pasaulio įžymybės.
Linksmybių vieta išgarsėjo Juodosios mafijos, kuri nuo 1980-ųjų iki maždaug 2000-ųjų veikė Atlantoje ir vertėsi narkotikų kontrabanda, klestėjimo laikais.
Buvusios šokėjos pasakojo, kad anuomet gangsteriai svaidydavo joms ryšulėlius po tūkstantį JAV dolerių.
Tuo metu Atlantą krėtė nusikaltėlių karai. Magiškojo Lilo teigimu, „Magic City“ nebuvo nušluotas tik todėl, kad jo tėvas rasdavo kalbą su įvairaus plauko žmonėmis.
„Mūsų klube niekada neaidėjo šūviai. „Magic City“ – tarsi namai, o namuose juk nelieji pykčio ir pagiežos“, – samprotavo Magiškasis Lilas.
Jo tėvas, dabar jau perkopęs 60-metį, dažnai užsuka į klubą. Visuomet apsirengęs elegantišką kostiumą ir dažniausiai su raudonojo vyno taure rankoje. Tikras patriarchas.
Jis buvo tas žmogus, kuris į savo klubą pakvietė pirmuosius reperius. Solidiems svečiams patikdavo, kaip šie dainavo apie seksą ir narkotikus.
Striptizo ir hiphopo derinys sulaukė dešimčių sekėjų ir tapo verslu.
Atlanta laikoma hiphopo sostine – jokiame kitame mieste nėra tiek daug sėkmės palytėtų reperių, palyginti su gyventojų skaičiumi.
Pirmoji daina, kuri iš klubo „Magic City“ šovė į populiariausiųjų sąrašus, – „Whoomp! There It Is“. Tai buvo 1993-iaisiais. Paskui išgarsėjo Gucci Mane, TLC ir daugybė kitų atlikėjų.
Naujausia klubo žvaigždė – Future. 31 metų vaikino iškilimas įprastas Atlantai. Jis augo rajone, kuriame žmogžudysčių skaičius didžiausias, o saugesnės ateities perspektyvos mažiausios.
Dabar Future segi deimantais puoštą laikrodį ir per Milano mados savaitę sėdi pirmose eilėse.
Prie pulto ėmė grūstis kepurėti tipeliai, prašantys dainų, tačiau didžėjui tai – nė motais. Rodos, jis jų nė nepastebi.
Jau seniai ne kokybė lemia, ar daina skambės klube „Magic City“.
„Mūsų didžėjai gauna daug geros muzikos, todėl atlikėjai turi pakovoti dėl savęs“, – aiškino Magiškasis Lilas.
Ką tai reiškia? Pirmiausia reikia susimokėti. Iš pradžių – arbatpinigiai didžėjui. Tiksliau – daug arbatpinigių. Paskui – dolerių lietus merginoms. Iš jų 10 procentų atitenka klubui.
„Gera hiphopo daina randasi gatvėse, kiemuose. Iš ten keliauja į striptizo klubą, tuomet – į kitus klubus, o galiausiai ima skambėti per radiją“, – pasakojo geriausiu „Magic City“ didžėjumi laikomas Esco.
Jis teigė, kad niekada nepaleistų dainos to reperio, kuris per vakarą klubo merginoms atseikėtų mažiau nei porą tūkstančių dolerių. O tokių vakarų turi būti ne vienas.
Tik nedaugelis muzikantų gali tai sau leisti. Todėl paprastai ieškoma rėmėjų, sutinkančių mokėti už jų ateitį. Jei pasiseka, muzikantui pagalbos ranką ištiesia futbolo žvaigždė, aktorius ar narkotikų prekeivis.
Atlanta – milžiniška pinigų plovykla. Daugelį menininkų turtingais pavertė nusikaltėlių pasaulis. Jei ne mafija, Atlanta ir „Magic City“ niekada nebūtų tapę hiphopo šventove.
Juodosios mafijos šeimos lyderiai broliai Demetrius ir Terry Flenory (vėliau nuteisti kalėti 30 metų) buvo įkūrę hiphopo muzikos prekių ženklą. Su jais sutartį buvo sudarę tokios žvaigždės kaip Youngas Jeezy, Bleu DaVinci ir Fabolous. Parengė Ona Kacėnaitė
