Iki emigracijos Dalia Gruzdienė kartu su vyru ir dviem dukterimis gyveno Kazlų Rūdoje. Moteris tuo metu sunkiai dirbo koldūnų fabrike: „Būdavo, keliesi 4 val., išvažiuoji į darbą 5 val., o grįžti vakare 17 val.“ Šeima pasiėmė 10 tūkst. eurų paskolą būstui, o, užklupus ekonominei krizei, algos koldūnų fabrike gerokai sumažėjo.
„Būsto kreditas buvo paimtas mano vardu, tačiau iš savo sumažintos algos nebepajėgiau jo mokėti“, – apie savo pasirinkimą emigruoti laidoje „Emigrantai“ pasakos D.Gruzdienė.
Moteris sako, kad sprendimas išvykti iš Lietuvos nebuvo lengvas. Visų pirma ji planavo vykti į Didžiąją Britaniją, tačiau persigalvojo.
Nors niekada nebuvo mačiusi nei palmių, nei šiltos Viduržemio jūros, kažkodėl neabejojo: Kipre jai patiks. „Kai pasakiau, kad išskrendu, aišku, vyras pyko ir priekaištavo, bet dukros jau užaugusios, studijavo, joms taip pat reikėjo padėti“, – prisimena lietuvė.
Į Kiprą moteris atskrido patį vidurvasarį, kai, pakepinus saulei, termometro stulpelis kartais pakyla net iki 50 laipsnių. Pirmus tris mėnesius moteris svarstė nelikti: karštis, adaptacija, kalbos barjeras.
Tačiau po trijų mėnesių grįžus į Lietuvą ir pamačius surūgusius tautiečių veidus, Dalia persigalvojo: „Mane sužavėjo jų šypsenos ir pagarbus požiūris į žmogų.“
Kipre gauti darbą sezono metu paprasta, o sezono darbams pasibaigus, valstybė moka dideles išmokas.
Tačiau darbšti ir atsakinga lietuvė darbo stygiumi negali skųstis – šiandien moteris dirba net trijuose darbuose. Likusią būsto skolą Lietuvoje moteris padengė per pustrečių metų. Ir savo darbo tempo 49-erių moteris nesiruošia mažinti: šiandien ji dirba naktinio baro virtuvėje, o po darbo jį valosi, ryte vežioja turistus iš oro uosto į miestą bei laisvu laiku valo kipriečių namus.
Lietuvė prisipažįsta nesitikėjusi, kad į užsienį išvykusi jau po 40-ies, sugebės pritapti. Tačiau pavyko – netrūksta nei darbų, nei draugų. Per septynerius metus Kipras tapo namais, tačiau moteris ilgisi savo dukrų ir anūko, kurį matė tik porą kartų.
