Žavi jauna moteris neketina Šiaulių iškeisti į Vilnių, toliau dirba provincijos laikraštyje ir sako, kad jaučiasi labai laiminga toli nuo sostinės šurmulio.
Jos kūną puošia dukrai skirta tatuiruotė su anglišku užrašu „visada šalia“, o biografiją – devyneri metai žurnalistės darbo. Šiaulių televizijos žiūrovams Aušra jau gerai pažįstama, tačiau nuo šio rudens jos veidą matys kur kas didesnė auditorija.
Aistrų kelianti, vienų mėgstama, kitų keikiama laida „Patriotai“ sulaukia daug dėmesio, o jos vedėja R.Janutienė neatrodo panaši į tokią, kuri lengvai dalytų komplimentus.
Aušra jų jau sulaukė – prieš kelias savaites Rūta „TV antenoje“ džiaugėsi, kad naujosios kolegės šypsena padeda atverti daugybę durų, tačiau griežtų klausimų užduoti ji irgi nebijo.
Ši istorija atrodo gana neįprasta – idėja pasikviesti Aušrą kilo R.Janutienės sutuoktiniui Algirdui. Jo nuojauta neapgavo – A.Laurinkienė puikiai įsiliejo į „Patriotų“ komandą.
„TV antenai“ ji papasakojo apie šį netikėtą karjeros posūkį, savo šeimą, kasdienybę ir tai, kad kai kurių žmonių įsivaizdavimas apie R.Janutienę yra visiškai klaidingas.
– Kaip atsiradote „Patriotuose“?
– Su draugu ir dukra ilsėjausi Plateliuose, prie ežero.
Bet žurnalistai juk niekada nepalieka savo darbo telefono. Visai netikėtai sulaukiau Rūtos vyro skambučio.
Kaip jis vėliau pasakojo, internetu žiūrėjo regioninės Šiaulių televizijos žinias ir ten mane pastebėjo, tada pažiūrėjo kelis mano ruoštus reportažus ir nusprendė, kad galbūt tikčiau „Patriotams“.
Buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, bet malonus perkūnas. (Juokiasi.)
Tuo metu kaip tik svarsčiau, kad galbūt reikėtų keisti darbą. Rašau Radviliškio savaitraščiui, šis darbas man patinka, ketinu jį daryti ir toliau.
Tačiau su kasdieniu darbu televizijoje tai jau darėsi sudėtinga suderinti. Svarsčiau, ar nereikėtų sumažinti tempo.
Draugas dabar juokiasi – ne tik tempą sumažinau, bet ir į kitą televiziją išėjau. Dabar viskas tobula – rašyti ir dalyvauti kuriant savaitinę laidą galiu suspėti.
– Papasakokite, koks buvo jūsų karjeros kelias iki tol.
– Šiaulių universitete studijavau lietuvių filologiją, trečiame kurse pradėjau dirbti žurnaliste. Pasirinkau sporto žurnalistiką – Šiauliuose buvau vienintelė mergina šioje srityje.
Visi stebėjosi, kaip mergina gali rašyti apie krepšinio, regbio, futbolo varžybas. Vietos laikraštyje netgi turėjau savo keturių puslapių priedą, rašydavau, kaip sakė sporto žmonės, kitokius interviu, kad būtų įdomu skaityti ne tik puikiai sportą išmanantiems.
Paskui įsiliejau į kitas žurnalistikos sritis, išėjau motinystės atostogų, susilaukiau dukters.
Grįžusi perėjau dirbti į Radviliškio savaitraštį. Bet likimo pirštas – mane vis kur nors pasikviečia. Juokauju, kad turiu visai neblogą gyvenimo aprašymą, bet niekada jo neprireikė.
Šiaulių televizija pakvietė rengti reportažų apie sportą, vėliau pradėjau dirbti Žinių tarnyboje, galiausiai tapau žinių diktore.
Tiesa, kai buvo vos 21 metai, teko padirbėti LRT televizijoje – pakviesta Lino Kunigėlio, dalyvavau atrankoje į laidą „Pekino studija“ apie olimpines žaidynes. Laimėjau ir kartu su Martynu Starkumi vedėme laidas tiesioginiame eteryje.
– Nekilo minčių jau tada likti Vilniuje ir bandyti siekti karjeros čia?
– Ne, tuo metu buvau studentė, sau aiškiai pasakiusi, kad mokslai – svarbiausia, privalau juos baigti.
Prodiuseriai siūlė likti, galbūt kurti naują sporto laidą, bet aš grįžau į Šiaulius ir gyvenu čia iki šiol.
Man čia patogu. Radviliškis, apie kurį rašau, yra už penkiolikos minučių kelio automobiliu. Kol kas neturiu jokių minčių kur nors kraustytis.
Čia ir darželis, kurį lanko mano dukra, ir jos tėtis, su kuriuo esu išsiskyrusi, draugai, artimieji. Kadangi „Patriotai“ rodomi kartą per savaitę, viską galima puikiai suderinti ir nesikraustant į Vilnių.
– Sostinė visiškai nevilioja?
– Man tiesiog patinka Šiauliai. Vertinu ramybę. Net per tą mėnesį, kai vesdama LRT laidą gyvenau Vilniuje, labai pavargau nuo begalės žmonių, tempo, triukšmo. Esu savo miesto patriotė.
– R.Janutienė – ne iš tų laidų vedėjų, kurie patinka visiems, jos aštrumas dažnai sukelia skandalą. Lengvai apsisprendėte prisidėti prie jos?
– Svarsčiau savaitę, svėriau visus „už“ ir „prieš“, kasdien su Rūta kalbėjomės telefonu. Ją stebiu seniai, ji man visada atrodė stipri moteris, turinti tvirtą nuomonę ir nieko nesibaiminanti. Man ji - žurnalistės pavyzdys.
– Kokį pirmą reportažą teko rengti atėjus į „Patriotus“?
– Iškart – aštria tema, kuri sukėlė daug komentarų. Apie daugiavaikę šeimą Šiaulių apskrityje, kuri piktnaudžiauja labdara. Gyventi iš pašalpų, pardavinėti padovanotus daiktus tapo tos šeimos gyvenimo būdu.
Atgarsis buvo toks, kad pagrindinė reportažo herojė net parašė laišką prezidentei, kaip aš neva šmeižiu šeimą ir elgiuosi netinkamai. Nors aš tik parodžiau tikrovę.
– Teko su tokia reakcija susidurti anksčiau?
– Visko buvo, tekdavo nepatogių klausimų pateikti ir žiniose. Dabar, žinoma, jų pateikiu daugiau. Po reportažų gaunu ir piktų, nemalonių žinučių feisbuke, telefonu. Aš to nebijau, nes viską darau teisingai ir nešališkai.
Jei žmonės elgiasi netinkamai ir pyksta, kad parodome tokį jų elgesį, jiems reikia tvarkytis, o ne mums.
– Ar atėjus į šią laidą padaugėjo dėmesio?
– Sulaukiau daug draugų sveikinimų.
Ne paslaptis, šiuos pokyčius vertinu kaip nemenką karjeros šuolį, ekrane atsidūriau šalia ryškios asmenybės. Draugai, žinoma, klausia, koks žmogus yra Rūta, ar tikrai ji tokia arši kaip ekrane.
– Ir ką jiems atsakote?
– Anksčiau nebuvome pažįstamos. Mane nustebino jos puikus humoro jausmas ir linksmos akys. Bendraujame nuoširdžiai, paprastai, draugiškai.
Ji man sako, kad į ją kreipčiausi „tu“, bet man kol kas sudėtinga.
Jos vyras, dukra – puikūs žmonės. Įsitikinau, kad Rūta turi aršios moters įvaizdį, bet kasdienybėje yra šiltas žmogus.
– Auginate ketverių su puse metų dukterį Amilę. Įdomus vardas.
– Dar paauglystėje sugalvojau, kad jei turėsiu mergaitę, ji bus Ema, o jei berniuką – Emilis.
Kai laukiausi kūdikio, Emilių ir Emų buvo pilna Lietuva. Aš, kaip filologė, žinoma, turėjau ką nors sugalvoti. (Juokiasi.) Tai ir sugalvojau.
Džiaugiuosi, nes vardas išskirtinis – kito žmogaus tokiu vardu dar nesutikau.
– Dukra, straipsniai, darbas laidoje – lengva visa tai suspėti?
– Kai dirbau diktore, buvo sudėtingiau – kartais tekdavo dirbti iki išnaktų. Turiu puikią auklę, kurią dukra labai myli ir vadina močiute.
Dabar stengiuosi vaikui skirti kuo daugiau laiko, nes anksčiau jo trūkdavo. Mamos pareigos buvo kiek nustumtos į šalį. Džiaugiuosi, kad dabar tą klaidą taisau, filmavimas – kartą per savaitę, tad galiu daugiau laiko praleisti su dukra.
Ji – mano didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Tai verčia siekti karjeros, nesustoti, nes labai noriu, kad užaugusi dukra didžiuotųsi mama.
– Esate išsiskyrusi, tačiau per televizorių pamatę gerbėjai žinučių, kiek suprantu, gali nerašyti?
– Tikrai taip. (Juokiasi.) Turiu draugą, viskas gerai.
– Rūta jau pareiškė, kad esate išvaizdi kaip „pupytė“, tik juodaplaukė.
– Man buvo keista, nes atvykus į televiziją ji irgi mane vedžiojo ir visiems sakė – žiūrėkit, kokia graži. (Juokiasi.)
Norisi, kad mane vertintų ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal protą. Na, juk ne dėl grožio mane šalia Rūtos dirbti pakvietė. Kiekvienai moteriai malonu išgirsti komplimentų dėl išvaizdos, bet labiau vertinu pagyrimus dėl kitų savybių.
Aš sau į „pupytę“ tikrai neatrodau panaši. (Juokiasi.) Man tas žodis asocijuojasi su didžiakrūtėmis blondinėmis pūstomis lūpomis, tuštutėmis barakudomis.
– Darbai, motinystė – o pomėgiams laiko atsiranda?
– Mažai, bet yra. Labai mėgstu važiuoti į žvejybą. Mano draugas – žvejys, vasarą su palapinėmis kone kiekvieną laisvą savaitgalį keliaujame į gamtą.
Meškerės, laužas – tai kur kas smagesnis poilsis nei kokioje Palangoje tarp tūkstančių žmonių. Praėjusią žiemą atradau ir poledinę žūklę, tad nekantriai laukiu, kada užsitrauks ledas ir galėsime važiuoti.
Prie pomėgių galima priskirti ir fotografiją. Esu baigusi jos kursus, laisvalaikiu mėgstu fotografuoti.
– Televizijoje esate ne vienus metus. Tai kelias, kuriuo norite eiti ilgai?
– Kitur, ne žurnalistikoje, savęs neįsivaizduoju. Žiūriu kiekvieną savo laidą, analizuoju klaidas, rimtai žiūriu į savo darbą.
Šioje srityje atsidūriau būdama 21 metų, o netrukus sukaks trisdešimt. Pakankamai ilgas laikotarpis, kad suprasčiau, jog tai mano tikrasis pašaukimas.
– Kaip švęsite jubiliejų?
– Toli nuo Lietuvos, Tenerifėje. Ten gyvena mano artima draugė, kartu atšvęsime. Nenoriu tipinės šventės su puokštėmis, sveikinimais ir sumuštiniais. Bus smagu.
