Šįmet į ekranus atkeliavęs S.Hajdu filmas „Šeimos šventė“ jau pristatytas daugiau nei dvidešimtyje festivalių.
Kūrėjai ypatingo įvertinimo sulaukė Karlovi Varų (Čekija) festivalyje: juosta pelnė Krištolinį gaublį, o S.Hajdu atsiėmė geriausio aktoriaus apdovanojimą ir premiją, daugiau nei šešis kartus viršijančią filmo biudžetą, – 25 tūkstančius JAV dolerių.
„Šeimos švente“ prasidėjo ir šiųmetis tarptautinis kino festivalis „Scanorama“.
Mažo biudžeto filmas buvo sukurtas S.Hajdu namuose su jo šeimos nariais ir draugais. Dėl subtilios režisūros kritikai autorių palygino su Igmaru Bergmanu ir Johnu Cassavetesu.
S.Hajdu kartu su žmona rumunų kilmės aktore Orsolya Török-Illyes (39 m.) ir sūnumi Zsigmondu vaidina bohemiškame bute laimingai gyvenančią šeimą, kurios kasdienybę vieną naktį sujaukia netikėtai į duris pasibeldusi žmonos sesers šeima, grįžusi po metus trukusio nesėkmingo bandymo įsikurti Škotijoje.
Pirmomis valandomis vykusį malonų bendravimą palengva apgaubia nepakeliama įtampa, kurstoma senų nuoskaudų ir esminių šių šeimų pasaulėjautos skirtumų.
Iš pažiūros kasdienišką istoriją S.Hajdu pasakoja su humoru ir taikliomis įžvalgomis apie šiuolaikinę Europos visuomenę.
– Kokie buvo žiūrovų atsiliepimai?
– Pagal šį scenarijų esu pastatęs spektaklį. Vėliau kilo idėja kurti filmą. Neturėjome lūkesčių, kad jis taps tarptautinės reikšmės kūriniu.
Kurdami „Šeimos šventę“ svarstėme: jeigu filmas nepavyks, tai jo ir nerodysime.
Esmė ta, kad net ir prastas didelio biudžeto filmas turi būti viešai parodytas, nes būna įsipareigojimų. Kai sumontavę juostą pamatėme, kad viskas pavyko, nusprendėme ją paviešinti.
Iš pradžių maniau, kad dviejų šeimų istorija nieko nesudomins. Dažniausiai filmuose iškeliamos visuotinės problemos, o tai, kas vyksta čia pat ir nuolat, nerodoma.
Iš esmės tai paprasta istorija, kurioje bandoma atsakyti, ką reiškia būti vyru, moterimi ar vaiku. Tai aktualu tiek vengrų, tiek korėjiečių šeimoms.
Man visada smagu festivaliuose susitikti su žiūrovais, stebėti jų reakciją. Pavyzdžiui, viena moteris po filmo peržiūros prisipažino, kad skirsis su vyru – jų santuoką jau dešimt metų apėmusi krizė. Kitą porą, stovinčią ant skyrybų slenksčio, šis filmas suartino ir santykius sustiprino.
– Kodėl negavote finansinės paramos, pavyzdžiui, iš Vengrijos kultūros ministerijos? Gal jos sąmoningai neprašėte?
– Pastaruosius dvejus metus kovoju su Vengrijos kino fondu. Net viešai skelbiu, kad nesutinku su jų politika ir neketinu prašyti pinigų, nes jų požiūris į meną ir kultūrą prieštarauja mano vertybėms.
Kita priežastis, dėl kurios šis filmas buvo kuriamas iš asmeninių lėšų, – projekto rašymas ir rezultatų laukimas užtrunka vos ne dvejus metus. Taip yra ne tik Vengrijoje, bet, kiek žinau, visoje Europoje.
Mums reikėjo viską daryti neatidėliojant. Jaučiau, kad komanda pasirengusi, yra aukščiausios kūrybinės formos.
Spaudžiami prodiuserių norėjome filmą išsiųsti į Karlovi Varų ir kitus kino festivalius per Vengrijos kino fondą, tačiau jie pareiškė to nedarysią. Tada filmą išsiuntėme kaip privatūs asmenys.
Vengrijos kino fondas yra parėmęs daug įvairių filmų. Dažniausiai suteikiama pinigų suma būna 300–400 kartų didesnė nei mūsų juostos biudžetas, tačiau nė vienas iš tų filmų nesulaukė sėkmės.
– Papasakokite apie aktorių komandą.
– Filme dalyvauja dvi šeimos. Viena šeima – aš, mano žmona, kurią pažįstu 20 metų, ir mūsų šešerių metų sūnus.
Kitos šeimos vyrą vaidinantį aktorių pažįstu nuo dvylikos metų, kartu lankėme teatro būrelį.
Jo žmoną vaidino aktorė, kuri anksčiau šį vaidmenį atliko mano režisuotame spektaklyje. O šios poros paauglę dukterį vaidino mano duktė Lujza.
– Kaip jums sekėsi vaidinti su šeimos nariais?
– Per filmavimą būdavo ramu, o kai baigdavome filmuoti, ir patriukšmaudavome, ir pasibardavome.
– Ar buvo lengva vaikus sudominti vaidyba?
– Vaikams reikia leisti suprasti, kad filmo kūrimas – tik žaidimas. Sūnus mielai filmavosi, tačiau viską norėjo daryti po vieną kartą. O filme juk taip nebūna. Tad jį tekdavo papirkinėti ir kokakola, ir mėsainiais. Reikėjo kantrybės.
Pavyzdžiui, vienoje scenoje jis užsimanė pasirodyti su kepure ir šautuvu. Leidome jam tai padaryti, o toliau dirbome pagal scenarijų.
Kasdienybėje ant jo užrėkčiau ir sudrausminčiau, bet per filmavimą to negalėjau daryti. Labai padėjo vyresnioji dukra – ji moka suvaldyti brolį įvairiose situacijose.
– Filmavimo kameros rodė knygų lentynas, netvarkingai sumestus drabužius, ant stalų sudėtas taures. Gal kurdami filmą ką nors keitėte bute?
– Mūsų buitis yra tokia pati, kaip ir filme. Prieš kameras nieko nekeitėme – negražinome ir nejaukėme. Reakcijos nebijojome, nes esame pripratę gyventi atviromis durimis. Mūsų namuose kasdien lankosi daug svečių.
Būna, kad ir ryte kas nors kavą geria. Gyvename Budapešto centre, ten įsikūrę daug menininkų.
Pirmas filmo peržiūras draugams ir žurnalistams surengėme savo bute. Daug kartų „Šeimos šventę“ rodėme svetimiems žmonėms jų namuose.
Kartą mus pakvietė į namus užmiestyje, kur vyko gimtadienis. Žmonės šventės proga norėjo pažiūrėti filmą ir pabendrauti su kūrėjais.
Per feisbuką paklausėme, kas nori savo namuose pažiūrėti naują filmą. Buvo būtinos sąlygos: reikėjo baltos sienos arba ekrano, projektoriaus ir ne mažiau kaip 20 žiūrovų. Už peržiūrą buto ar namo šeimininkas turėjo sumokėti tam tikrą mokestį.
Privačioje aplinkoje filmą pamatė apie 2000 žmonių.
Žurnalistams labai patiko tokia iniciatyva, jie daug apie tai rašė. O į kino teatrus žmonės tiesiog plūdo. Reklamai pinigų neišleidome, tačiau visuomenės susidomėjimas buvo didelis.
– Gavęs normalų finansavimą filmą būtumėte kūręs panašiomis sąlygomis?
– Jei būčiau gavęs finansavimą, nebūčiau daręs taip pat. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau yra suinteresuotų grupių – tektų kovoti su prodiuseriais, filmų platintojais, kino teatrais. Ir kiekvienas man sakytų, kaip turiu dirbti. Aš sukūriau ne vieną filmą, bet „Šeimos šventė“ atsirado lengviausiai. Viskas buvo mūsų rankose, patys priėmėme sprendimus.
– Gal ir ateityje kursite panašaus pobūdžio filmus?
– Kadangi turiu tam tikras vertybes ir aiškią nuomonę, kaip pasaulyje viskas turėtų vykti, tikriausiai ir toliau eisiu šiuo keliu, naudosiu panašius metodus.
– Ar tiesa, kad pirmoji jūsų aistra buvo ne režisūra, o gimnastika?
– Buvau gimnastas, muzikantas, išbandžiau aktorystę, galiausiai tapau režisieriumi. Apie socializmo laikų gimnastus sukūriau vaidybinį filmą „Balti delnai“ – jis 2007 metais buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“.
Mano brolis Miklósas – profesionalus gimnastas, vėliau tapęs treneriu. Brolio treniruojamas Kanados sportininkas Kyle’as Shewfeltas 2004 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse iškovojo aukso medalį.
