Nuo prekeivio saulėgrąžomis iki populiarios televizijos laidos vedėjo. Tokį kelią Rusijoje nuėjo iš JAV kilęs J.Warrenas.
25 metus Rusijoje gyvenantis vyras, paklaustas, kuo jam miela ši šalis, neslėpė: „Čia atsikėlęs rytą nežinai, kuo baigsis diena.“
Kai J.Warreno verslas bankrutavo ir bičiuliai ragino jį grįžti į Jungtinę Karalystę, vyras atšovė: „Aš taip lengvai nepasiduosiu.“
Dabar jis veda populiarią NTV kulinarijos laidą „Važiuojam, pavalgom“ (Poedem, poedim!).
Bristolio (Jungtinė Karalystė) universitete politiką, ekonomiką ir rusų kalbą studijavęs J.Warrenas būdamas 22 metų nutarė išvykti į Rusiją.
„Tėvai tikėjosi, kad išmokęs rusų kalbą diplomą padėsiu ant lentynos ir eisiu dirbti į banką.
O aš manau, kad kvaila tiek metų kankintis ir paskui viską pamiršti“, – sakė J.Warrenas.
Iš pradžių Maskvoje jis dirbo vienos Šveicarijos bendrovės filiale, paskui ėmėsi grūdų importo, saulėgrąžų eksporto Rostove prie Dono, o galiausiai – angliškų dešrelių gamybos.
Verslas nesisekė, J.Warrenas bankrutavo, prarado didžiulę pinigų sumą.
Kai gyventi darėsi per sunku, jis du kartus grįžo į tėvynę, bet prakutęs vėl išvyko į Rusiją.
Besistebintiems bičiuliams vyras tvirtindavo jaučiantis, kad sėkmė jo laukia būtent šioje šalyje. Nuojauta neapgavo.
Imigranto žvaigždžių valanda išmušė 2012-aisiais, kai jis tapo NTV veidu.
Kulinarijos laidos „Važiuojam, pavalgom!“ vedėjas yra išmaišęs beveik visą Rusiją, puikiai pažįsta rusų virtuvę ir tikisi įgyvendinti ilgai puoselėjamą svajonę – gauti Rusijos pilietybę.
„Man nereikia butų nei Saranske, nei Grozne. Aš tiesiog noriu turėti rusišką pasą. Esu jūsiškis ir neketinu iš čia išvykti“, – sakė populiarios TV laidos vedėjas.
– Jūsų siekis Rusijoje būti saviškiu kelia įtarimų, ar nesate pasiųstas specialiai.
– Per 25 metus kaltinimų šnipinėjimu girdėjau ne kartą, tačiau esu pernelyg ryškus, kad būčiau šnipas.
Anglų kalbos žodis „nosy“, kuris verčiamas kaip „smalsus“, turi kiek neigiamą atspalvį. Taip apibūdinamas žmogus, kuris nuolat kur nors kiša nosį. Aš – kaip tik iš tokių.
– Rusijoje plėtojote verslą, o vėliau nosį įkišote į televiziją. Ar žinote, kiek rusų žurnalistų svajoja tapti NTV laidų vedėjais? Kaip jums, britui, tai pavyko?
– Plėtoti verslą Rusijoje labai sudėtinga. Be to, nesu baigęs verslo mokyklos ir nemoku skaičiuoti pinigų.
Kita vertus, nesu ir žurnalistas. Tiesiog suvokiau, kad pramogos taip pat yra verslas. Čia pardavinėjau saulėgrąžas, grūdus ir dešreles, o paskui pabandžiau parduoti save. Ir man pavyko. Dabar turiu užnugarį, kuris vadinasi NTV.
– Ar tiesa, kad per laidos vedėjų atranką prodiuserius pakerėjote rusų kalbos žiniomis?
– Taip. Tai buvo lemiamas veiksnys. Niekas iš užsieniečių, neturinčių rusiškų šaknų, nekalba rusiškai taip gerai kaip aš. Didžiuojuosi tuo.
Atvirai sakant, nieko nebandžiau pakerėti, viskas susiklostė savaime. Jei pragyventumėte Anglijoje 25 metus, angliškai taip pat kalbėtumėte ne blogiau už mane.
Dėl savo rusų kalbos esu sulaukęs ne tik komplimentų, bet ir pastabos.
Tai atsitiko per 15-ąjį Rusijos geografijos draugijos suvažiavimą, kuriame dalyvavo ir šios šalies prezidentas Vladimiras Putinas.
Aš papasakojau apie savo darbą, pasakiau, kad su Rusijos geografijos draugija esu pasirengęs plėtoti vidaus turizmą.
Neslėpsiu, kad jaudinausi. Kai baigiau, V.Putinas pasakė: „Kai Johnas prabilo, pamaniau, kad kalba beveik kaip rusas – be akcento.
Vis dėlto du žodžiai išdavė, kad jam dar reikia tobulėti. Be to, dar reikia išmokti gerti.“
Apgailestauju, kad negalėjome pratęsti šio pokalbio. Būčiau įtikinęs prezidentą, kad esu labiau rusas nei anglas.
O gerti jau moku. Man tai tenka dažnai daryti kaip laidos vedėjui, nes visur esu sutinkamas su duona, druska ir namine degtine.
Kodėl turiu sakyti, kad negeriu? Šiuo požiūriu esu maksimalistas.
– Kokio rusiško patiekalo receptas jums labiausiai įsiminė?
– Neseniai lankiausi Čiukčijoje. Ten ruošiamas labai įdomus patiekalas. Nudobia ruonį, nupjauna uodegą ir ją užkasa į žemę. Po dviejų trijų mėnesių iškasa ir valgo pašvinkusią mėsą.
– Namuose to nepasiruoši.
– Namuose apskritai beveik neruošiu maisto. Tai juk tas pats, kaip tenisininkui laisvalaikiu žaisti tenisą.
– Šią vasarą į Maskvą buvo atvykęs jūsų sūnus Alexas, kuris gyvena Anglijoje. Nors mylite Rusiją, išsilavinimą jam nusprendėte suteikti tėvynėje.
– Kadangi pusė jo kraujo yra angliškas, siekiau, kad nusvertų angliškoji svarstyklių lėkštė.
Iki ketvirtos klasės Alexas gyveno Rostove, ten turi artimų draugų. Baigęs mokslus Anglijoje jis galės apsispręsti, likti Londone ar grįžti į Rusiją.
Manau, sūnus pasirinks antrą variantą, nes turi iš Rostovo kilusią draugę. Šiuo metu ji taip pat studijuoja Anglijoje.
– Jūsų santuoka su Alexo motina Jelena Domrina, dirbančia žurnaliste Rostove, subyrėjo po ketverių metų. Ar ji taip pat norėjo, kad sūnus studijuotų užsienyje?
– Jelena tam prieštaravo, juolab kai pasakiau, kad tai bus berniukų mokykla. Ji ilgai pyko dėl mano sprendimo, sakydavo, kad liūdės be sūnaus.
Mėginau jai paaiškinti, kad svarbūs ne jos jausmai, o mūsų sūnaus ateitis.
Dabar visa tai jau praeitis. Kai prieš dvejus metus „Važiuojam, pavalgom!“ filmavau Rostove prie Dono, susitikti su manimi atėjo ir Jelena – ne viena, su naujuoju vyru. Ji pripažino, kad mano sprendimas dėl Alexo buvo teisingas.
– Ar po skyrybų nusivylėte moterimis?
– Ne, priešingai. Iki šiol manau, kad rusų moterys – labai moteriškos ir gražiausios pasaulyje.
Esu pasirengęs antrą kartą vesti rusę. Vienintelė kliūtis – mano darbas. Jis blogesnis nei tolimųjų reisų vairuotojo ar jūreivio.
Jie išvyksta trims mėnesiams ir jų galima apskritai nelaukti, o aš – tai ten, tai čia.
Parvykstu per išeigines, o netrukus vėl dingstu. Kokia moteris sutiktų su tuo taikstytis? Norėčiau turėti daugiau vaikų, bet kaip man su kuo nors užmegzti santykius, jei nuolat keliauju?
Parengė Ona Kacėnaitė
