Režisierius A.Wajda, kuris būdamas 90 metų užgeso spalio 9-ąją, iki paskutinių dienų aktyviai dirbo.
Paskutinis jo filmas „Povaizdis“ prieš mėnesį buvo pristatytas Toronto kino festivalyje, o rugsėjo pabaigoje A.Wajda mėgavosi tėvynainių ovacijomis Gdynės kino festivalyje. Tuomet niekas ir pagalvoti nedrįso, kad didžiojo režisieriaus netrukus neliks.
A.Wajda planavo lapkričio pradžioje vykti į Vilnių ir Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristatyti naująjį filmą, kuriame įamžino lenkų tapytojo avangaristo Wladyslawo Strzeminskio gyvenimą.
Sudėtingo likimo menininkas, karo metais netekęs rankos ir kojos, kaip ir A.Wajda, buvo nemėgstamas valdžios už stalinistinei meno politikai prieštaraujančias idėjas.
Kritikų ir žiūrovų palankiai įvertintą filmą Vilniuje pristatė A.Wajdos bendražygis M.Kwiecinskis, kuris prodiusavo daugelį režisieriaus filmų, taip pat ir „Povaizdį“.
M.Kwiecinskis prisipažino, kad netikėta A.Wajdos mirtis jį labai sukrėtė.
Režisierius gyveno ateitimi, buvo sudaręs maždaug 30 galimų filmų sąrašą.
– Kaip buvo kuriamas „Povaizdis“? Juk A.Wajda jau buvo solidaus amžiaus.
– Filmui režisierius rengėsi penkerius metus. Buvo parašyti penki scenarijai, tačiau nė vienas jam nepatiko.
Tada pasiūliau A.Wajdai iš patikusių scenų pačiam sudurstyti naują scenarijų. Jis sutiko, į siužetą įpynė ir keletą situacijų iš savo gyvenimo. Galutiniu rezultatu A.Wajda buvo patenkintas.
Jam buvo sunku vaikščioti, todėl Varšuvoje uždaroms filmavimo scenoms buvo įrengta speciali studija, iš kurios jis galėjo patogiai prižiūrėti darbus.
A.Wajda visada dalyvaudavo filmavimuose. Kai kartą peršalo, vienai dienai darbai buvo atšaukti. Gydytojai režisieriui skyrė antibiotikų ir jis vėl pasirodė filmavimo aikštelėje.
Kai filmavimo darbai vykdavo Varšuvos gatvėse, režisierius važinėdavo taksi. Aktoriai pasitarti ateidavo į automobilį.
– Neretai garsūs ir talentingi žmonės yra linkę į despotizmą. Koks buvo A.Wajdos charakteris?
– A.Wajdos negalėtum pavadinti despotišku. Nebent tam tikroje situacijoje jis galėjo pasielgti griežčiau. Įprastai jis būdavo ramus, mėgo išklausyti.
Kurdamas filmą „Valensa“ (2013 m.) režisierius turėjo netikusį asistentą, siūliau jį atleisti. A.Wajda nesutiko – esą kai asistentas ką nors teigia, jis žino, kad viskas yra priešingai.
A.Wajda atsakingai rinkdavosi komandą, bet kai apsispręsdavo, visiškai pasikliaudavo žmonėmis.
„Povaizdyje“ režisierius su pagrindiniu aktoriumi Boguslawu Linda buvo įsivėlęs į keistą konfliktą. A.Wajda manė, kad pagrindinis herojus turi būti energingas, greitakalbis, tačiau B.Linda jautė visiškai kitaip.
Patariau A.Wajdai pareikšti aktoriui pastabą, bet jis atsakė: „Kadangi pats po ilgos atrankos pasirinkau šį aktorių, manau, jis turi vaidinti taip, kaip jaučia.“
– Gal režisierius nujautė artėjančią mirtį?
– A.Wajda turėjo savo mirties filosofiją. Jis manė, kad jei nuolat dirbs, rašys, tai mirtis atvėrusi duris pasakys, kad dar ne laikas jį pasiimti, kad jis dar per daug užsiėmęs.
Ir iš tikrųjų jis buvo labai užsiėmęs. A.Wajda nenujautė, kad „Povaizdis“ bus paskutinis jo filmas.
Režisierius mąstė apie naują filmą – norėjo ekranizuoti kažkokį prieš Antrąjį pasaulinį karą parašytą lenkų literatūros kūrinį. Likus vos savaitei iki mirties A.Wajda planavo susitikti su vienu literatūros profesoriumi.
Daug kam jo mirtis buvo labai netikėta. Režisieriui prasidėjo kosulys, pakilo temperatūra.
Aš jį su žmona Krystyna nuvežiau į ligoninę. Palatoje padaviau filmo scenarijų apie XX amžiaus pradžios politiką. A.Wajda pasakė, kad scenarijų perskaitys iš ryto.
Tai buvo paskutiniai žodžiai. Po dešimties minučių jis prarado sąmonę ir buvo panardintas į dirbtinę komą.
Tikėjausi, kad jis atsigaus, nes liga nebuvo sunki. Niekas iš žurnalistų Lenkijoje nežinojo, kad A.Wajda atsidūrė ligoninėje.
Kitą dieną išvykau į Romą, ten susitikau su Vatikano kultūros ministru, aptariau galimybę A.Wajdai pabendrauti su popiežiumi Pranciškumi.
Maniau, gal tai bus paskutinė režisieriaus kelionė lėktuvu. Vyliausi, kad susitikimas su popiežiumi suteiks jam jėgų ir energijos toliau kurti.
Dar buvau Romoje, kai man paskambino A.Wajdos žmona. Buvo praėjusios 10 minučių nuo jos vyro mirties.
Gavęs liūdną naujieną per kelias valandas iš Lenkijos sulaukiau daugiau kaip šimto žurnalistų skambučių ir žinučių.
Iš ryto paskambino televizijos žurnalistė, fone girdėjau kažkur vykstančių futbolo rungtynių garsus. Oras Varšuvoje tą rytą buvo puikus, laukė giedra diena. Atrodė neteisinga, kad gyvenimas toliau verda, o tavo artimiausio draugo nebėra.
Pagrindinėje Italijos spaudoje pasirodė daugybė straipsnių apie A.Wajdą. Amerikoje – taip pat. Daug valstybių pagerbė režisierių. Lenkijoje visą savaitę kas vakarą buvo rodomi jo filmai. A.Wajda buvo aukštos moralės, žmoniškumo simbolis, paskutinis toks savo kartoje.
– Kokių pomėgių turėjo A.Wajda?
– Jis kelis kartus per savaitę eidavo į kiną. Namuose neturėjo televizoriaus, mobiliojo telefono, kompiuterio. Režisieriaus kasdienybėje nebuvo modernių dalykų, tačiau jis labai domėjosi jaunimo gyvenimu.
Jis, kaip ir daugelis kūrėjų, labai mėgo gerbėjų dėmesį, gėles. Kasdien išgerdavo šlakelį brangaus viskio.
A.Wajda mėgo rašyti laiškus ranka. Jei pažiūrėjęs filmą susižavėdavo kokiu nors aktoriumi, parašydavo jam pagiriamąjį laišką. Jis jautėsi esąs plačios visuomenės tėvas, kuris turi viską pastebėti, visais pasirūpinti.
A.Wajdai patikdavo lankytis filmų premjerose, iš jų niekada neskubėdavo namo. Paskutinįkart jis vakarojo Gdynėje per „Povaizdžio“ pristatymą. Susirinko 1200 žmonių. Po filmo peržiūros režisierius su žiūrovais bendravo iki antros valandos nakties.
Gal ten jis ir pasigavo bakteriją, tačiau į Varšuvą grįžo pakiliai nusiteikęs. Iki mirties buvo likusios dvi savaitės.
– Ar jis buvo šeimyniškas?
– A.Wajda buvo keturis kartus vedęs. Pirmosios dvi žmonos buvo tapytojos. Jis turėjo vienintelę dukterį Karoliną, kurios susilaukė su trečia žmona aktore Beata Tyszkiewicz.
Ketvirta žmona K.Zachwatowicz, su kuria nugyveno 42 metus iki savo mirties, – scenografė.
A.Wajdos niekaip nepavadinsi šeimos žmogumi. Buitis jam buvo svetima, jo negalėjai įsivaizduoti taisančio čiaupą, besisukiojančio prie viryklės ar pasinėrusio į sodininkystę. Visa esybe jis buvo kūrėjas.
Su dukra, kuri baigė biologiją, bet tapo verslininke, tėvas mažai bendravo.
– Ar daug dėmesio režisierius skirdavo įvaizdžiui?
– Jis labai mėgo šalikus. Vieną ir aš esu padovanojęs. Pats mėgstamiausias buvo gautas iš vieno režisieriaus Berlyno kino festivalyje. Juo pasipuošęs A.Wajda pasirodydavo įvairiuose renginiuose. Drabužius jam pirkdavo žmona arba asistentė. A.Wajda nemėgo išorinio blizgesio.
– Kuo A.Wajda jus praturtino?
– Jis ugdė mane kaip asmenybę, kaip savo profesijos žinovą. Su juo dirbau 20 metų, susiskambindavome kasdien.
Augau be tėvo, tad A.Wajda man buvo kaip tėvas, o aš jam – kaip sūnus. Su režisieriumi praleisdavau daug daugiau laiko nei su savo šeima. A.Wajda – taip pat.
