Kai Vilniaus mažajame teatre vyko N.Narmontaitės naujausios knygos pristatymas, autorė su spektaklio „Meistriškumo pamoka (Maria Callas)“ artistais scenoje iššovė 17 metų išlaikytą butelį šampano, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Tiek sezonų rodomas spektaklis, kuriame N.Narmontaitė vaidina operos dainininkę M.Callas.
„Kai susiruošėme statyti „Meistriškumo pamoką“, pinigų visiškai neturėjome. Dirbome iš idėjos, – prisiminė aktorė. – Po premjeros kostiumų dailininkė Neringa Antanaitienė padovanojo butelį šampano, ant kurio užklijavo etiketę – mažą spektaklio afišą, kurią pati ir sukūrė. Spektaklis rodomas iki šiol, o aš laiminga vaidindama savo mėgstamiausią vaidmenį.“
Daugybę vaidmenų sukūrusi ir koncertų surengusi N.Narmontaitė gali pasidžiaugti įvairaus amžiaus gerbėjais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Šie dievinamai aktorei rašo padėkos laiškus, dovanojo gėles, paveikslus, papuošalus, miniatiūrinius batukus kolekcijai, pėdkelnes. Dar ji yra gavusi grietinės, pagalvių, malkų, apelsinų ir kitokių dovanų.
Atrodytų, kad linksmos ir ugningos žemaitės gerbėjų išradingumas jau negalėtų nustebinti.
– Kokią pačią keisčiausią dovaną esate gavusi?
– Yra viena dovana, dėl kurios iki šiol nežinau, ar džiaugtis, ar kuo giliau slėpti. Kartą mudu su dainininku Romu Dambrausku koncertavome Kopenhagoje.
Mus svetingai sutiko, ekskursiją surengė. Italas meno kūrinių kolekcininkas iškėlė itališką vakarėlį, kitą dieną atėjo į koncertą.
Vos uždainuodavome, jis stryktelėdavo iš vietos ir atlėkęs prie scenos iškeltomis rankomis imdavo šokti ir rėkti: „Bravo!“
Po koncerto nutarė mus apdovanoti. R.Dambrauskui įteikė auksinį pakabutį – kryželį su Madona. Tada atsisuko į mane ir pasakė: „Šis daiktas man labai brangus, nesiruošiau jo niekam dovanoti, nes neša laimę, bet...“ Ir ištiesė man du vaikiškus priekinius dantis, inkrustuotus auksu.
Krūptelėjau. Įsijungė vaizduotė, galvoje ėmė suktis kraupūs scenarijai, iš kur tie dantys ir kieno. Padėkojau ir ėmiau svarstyti: „Laikyti namie bijosiu, o atsikratyti – dar labiau. Gal laimę išmesiu.“
Skrendant namo pradėjo kratyti lėktuvą. Romas sako: „Čia tie tavo dantys laimę neša. Tuoj kaip drėbsimės žemyn.“
Abu pradėjome taip juoktis, kad keleiviai, ir taip išgąsdinti kratymo, dar stipriau įsikibo į kėdes. Tuos dantis turiu iki šiol, laikau paslėpusi.
Dar esu gavusi sidabrinius auskarus iš rusų kino festivalio „Sozvezdije aktiorov“ (Aktorių žvaigždynas) organizatorių. Šalia dovanos buvo prierašas „Prizas už moteriškiausią vaidmenį“.
Ilgai abejojau, ar tikrai man skirtas tas prizas, nes filme „Mitas apie Leonidą“ elgiuosi labai nemoteriškai: nuplėšiu nuo tiltelio vyrą su armonika ir nešu ant rankų per ežerą. O gal tai ir yra moteriškumas?
– Jūs aplinkinius irgi stebinate netikėtomis dovanomis. Jūsų vyras Paulius Kovas (51 metų vadybininkas, lektorius. – Red.) tai ne kartą patyrė.
– Taip, aš jį daug kartų stebinau. Rengiausi išleisti savo dainų kompaktinę plokštelę „Aš ir ji“ ir norėjau, kad viršelio nuotraukoje atsispindėtų dvi mano pusės: tikroji, be kaukės, ir sceninė.
Kai kompaktinė plokštelė buvo išleista, Pauliui neprasitariau. Išskridome į Andalūziją švęsti jo jubiliejaus. Vakare restorane pasakiau jam: „Įrašų studija nesutiko leisti dainų plokštelės su nuotrauka, kurioje yra du mano veidai. Ir pavadinimas „Aš ir ji“ jiems nepatiko, tad savaip perdarė. Atleisk, kad tavęs neatsiklausėme.
Ištraukiau kompaktinę plokštelę ir padaviau vyrui. Paulius pažiūrėjo į viršelį, kuriame pavaizduota pusė mano ir pusė jo veido, o pavadinimas – „Aš ir jis“.
Perbalusio vyro veido išraiška buvo tokia juokinga, kad greitai išsidaviau, kad tai tik pokštas: „Čia tau gimtadienio dovana.“ Jis lengviau atsikvėpė: „Na, ir išgąsdinai. Iš tavęs visko galima laukti.“
Aišku, tai buvo tik uogytės, palyginti su tuo, kas Pauliaus laukė vėliau. Parskridome į Vilnių, pasiėmėme bagažą ir nuėjome prie išėjimo. Staiga prisistatė pareigūnas ir griežtai pareiškė, kad konfiskuoja mūsų lagaminus, nes jiems kilo įtarimų.
Paulius buvo šokiruotas. Tik kai įsėdome į senovinį automobilį, kuriame skambėjo muzika ir stovėjo stalelis su vynu bei užkandžiais, Paulius ėmė šypsotis – suprato, kas vyksta. Vairuotojas mus nuvežė į gražų restoraną už miesto, ten laukė draugai ir laivo formos tortas.
– Trečioje knygoje yra ir lietuvių kilmės Holivudo aktorės bei TV laidų vedėjos Rūtos Lee pasakojimas. Kokį įspūdį jums padarė ši žvaigždė?
– Su R.Lee pasikalbėti pavyko prieš jai išvykstant namo į JAV. Vos susitikusios pasijutome kaip seserys. Jos humoro jausmas nepakartojamas.
Pasakodama apie gerbėjus Rūta prisiminė kuriozišką istoriją. Kartą ji gavo laiškelį iš senelių namų. Senyvas vyras rašė, kad Rūta yra labai graži, kad jis ją myli ir norėtų vesti, bet neturi pinigų.
Vyras pasakojo, kad yra buvęs kareivis, rašė, kad norėtų aktorę pašokdinti, bet neturi kojos. Galiausiai paprašė, kad dievaitė jam atsiųstų porą panešiotų kelnaičių.
Juokdamasi Rūta sakė, kad gal ir be reikalo nenusiuntė jam tų kelnaičių – veteranas būtų apsidžiaugęs.
Ji pasakojo ir apie gerbėjų simpatijas, kurios – tarp meilės ir neapykantos.
Kartą oro uoste prie jos prilėkė kažkokia moteris ir sugriebusi už rankos sušuko: „Rūta, kaip tave myliu!“ Rūta puolė atsiprašinėti, kad negali pabendrauti, nes skuba į lėktuvą. Tuomet gerbėja supyko: „Pamatysi, tavo lėktuvas nukris ir tu mirsi!“
Įsižeidusi aktorė trenkė moteriai per veidą. Gerbėja norėjo savo dievaitę apipilti alumi, bet apsipylė pati.
– Ar knygos herojai nėra gavę dovanų, kurios galėtų sugriauti gyvenimą?
– Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Algirdas Paulavičius kartą vos netapo didžiausiu miesto palaidūnu.
Algirdas su draugu dailininku Stasiu Petrausku smagiai vakarojo iki paryčių. Menininkas aktoriui nutarė padovanoti garsaus XVI amžiaus vokiečių tapytojo Luko Kranacho paveikslo „Ieva“ kopiją. Paveikslas buvo dydžio sulig durimis, o pavaizduota Ieva – nuogut nuogutėlė.
Prašvitus įkaušęs A.Paulavičius su paveikslu po pažastimi patraukė link namų. Jį pro langą pamatė kaimynė. Kad šis neša paveikslą, senolė nelabai įžiūrėjo, pamanė, jog moteriškę parsinešė. Netrukus visame mieste pasklido gandas, kad artistas grįžo paryčiais girtas ir dar nuogą bobą po pažastimi parsitempė.
– Kokia istorija padarė didžiausią įspūdį?
– Mane labiausiai džiugina, kad rašydama knygas galėjau geriau pažinti žmones. Norėjau, kad savo istorijas pasakotų įvairių teatrų žmonės, taip pat įtraukiau muzikinio pasaulio atstovų.
Į knygą sudėjau skirtingo temperamento ir charakterio artistus. Pavyzdžiui, Kristina Kazlauskaitė yra nepaprastai ekspresyvi, kiekvienas jos sakinys persmelktas humoru.
Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas nėra didelis humoristas, bet man buvo nepaprastai smagu prisiminti laikotarpį, kai dirbome „Džiugenos“ teatre.
Daug metų vaidinome „Pepę Ilgakojinę“. Aš buvau Pepė, o Dainius visada vaidino Aniką. Jis mokėjo kalbėti plonu balsu, turėjo ilgus plaukus, į kuriuos galėjo didelius kaspinus įsirišti. Viena bėda, kad kaskart prieš spektaklį turėdavo kruopščiai nusiskusti barzdą.
– Kaip jums pavyksta draugiškai sutarti su daugybe menininkų?
– Aš niekam nepavydžiu ir manau, kad aplinkiniai tai jaučia. Šiuo metu nepriklausau jokiam teatrui, dirbu pagal sutartis, nesiekiu užimti svetimos vietos.
Su pašnekovais dažniausiai susitikdavome mano namuose – prie žvakių šviesos vakarieniaudavome. Prieš pašnekovą pastatydavau vaizdo kamerą.
Filmuota medžiaga padeda lengviau atskleisti žmogaus asmenybę. Artistai yra ekspresyvūs – pasako dalį teksto, o kitą dalį išduoda gestas ar žvilgsnis.
– Ar bus ketvirta knyga?
– Nenoriu prisižadėti. Šiuo metu gyvenu įtemptai. Lapkritį nė vienos laisvos dienos – kasdien turėsiu 2–3 renginius: spektakliai, knygų pristatymai, pranešimai konferencijose.
Sausį su Pauliumi skrisime į Niujorką pas draugus, paskui vyksime į Meksiką, vėliau į Gvatemalą, galiausiai – į Belizą. Į Lietuvą grįšiu vasario pabaigoje, tiesiai į Knygų mugę.
Pasiūlymų turiu kaip niekada daug, bet jeigu pajuntu, kad galiu be ko nors apsieiti, drąsiai sakau „ne“.
Kitais metais bus daug kelionių, o šiaip darysiu viską, ką ir iki šiol, bet ne tokiu kosminiu greičiu.
– Esate užkietėjusi žvejė. Ar didįjį gyvenimo laimikį jau esate pagavusi?
– Didžiausias laimikis – mano vyras Paulius, bet ne aš jį pagavau, o vienas į kito tinklus pakliuvome. Tai gražiausia, kas atsitiko gyvenime, taip pat didžiulė dovana yra dvejų metų anūkė Kamilė.
Neseniai aplankiau ją Londone ir iš jos gavau fantastišką vardą. Sūnus mane vadina mamsium, martelė vis pasako Kamilei: „Apkabink, pabučiuok močiutę.“
Anūkė, girdėdama šiuos du vardus, sukūrė naujadarą – mamsiutė.
