Vien per kelerius pastaruosius mėnesius profesorei, Nacionalinės premijos laureatei plojo Prancūzijos, Kolumbijos, Japonijos, Meksikos, Jungtinių Valstijų ir kitų šalių melomanai. Bogotoje jai dirigavo gyva klasikos legenda – kompozitorius Krzysztofas Pendereckis. Tačiau, kad ir į kurį pasaulio kampelį fortepijono virtuozę nuneštų koncertai ar kelionės, bent kartą per šešias savaites, o neretai ir dažniau, M. Rubackytė būtinai grįžta į Vilnių ir skuba aplankyti mamos, garsios fortepijono pedagogės Teresės Rubackienės, su kuria ją sieja ypatingas ryšys.
„Kur bebūčiau, skambinu mamai kasdien. Tačiau mudvi niekada nekalbame apie buitinius reikalus – mama man mintinai cituoja Salomėjos Nėries eiles, dalijasi išmintimi, skaito tėvo meilės laiškus“, – pasakoja muzikė.
Vilniuje Mūzą dažniausiai lydi jos vyras – šveicaras, medicinos mokslų daktaras, profesorius Alainas Golay, kuriam Lietuva jau tapo antraisiais namais.
„Čia gyvena be galo kultūringi, geranoriški ir nuoširdūs žmonės. Jie elgiasi taip, kaip mums, šveicarams, labai patinka – garsiai nerėkauja, yra kuklūs, subtilūs, paslaugūs ir dvasingi. O kaipgi kitaip, juk tiek bažnyčių, kiek yra Vilniuje, rasi toli gražu ne kiekviename Europos mieste, – svarsto A. Golay. – Nuostabaus grožio ir Lietuvos gamta – Baltijos jūra, Nida. Mūsų su Mūza gyvenime gamta yra labai svarbi, nuoširdžiai žavimės žaluma, pušimis. Be abejo, Šveicarijoje taip pat žalia, tačiau jūros ten nėra.“
Vis dėlto didžiausia dovana, kurią Alainas gavo iš Lietuvos – tai mylima moteris. Pora susipažino prieš vienuolika metų ir visą šį laiką yra neišskiriami – vyras stengiasi nepraleisti nė vieno žmonos koncerto, o Mūza lydi mylimąjį į visas medicinos konferencijas ir suvažiavimus, kuriuose pranešimus skaito profesorius.
„Mums labai patinka graikų mitologijos legenda apie Hermio ir Afroditės sūnų Hermafroditą, į kurį supykęs Dzeusas trenkė žaibą ir perskyrė per pusę. Nuo tada dvi pusės, nerasdamos ramybės, ieško viena kitos. Mudu su Alainu esame tarsi laiminga šio pasakojimo pabaiga, nes po ilgų ieškojimų radome vienas kitą“, – meiliai žvelgdama į vyrą džiaugėsi garsi pianistė, įsitikinusi, kad tikra meilė žmogų gali aplankyti bet kada. Net tuomet, kai jis to visai nesitiki. Juk ir jos pačios kelias į laimę buvo ilgas ir sudėtingas.
