Šiaurės Airijos mieste Niūryje mažai kas žino apie vietos parduotuvės sandėlyje dirbančio lietuvio R.Šuliako praeitį, o sužinoję tikriausiai nepatikėtų: kadaise jam nereikėjo nei pinigų, nei pramogų, nei moterų, reikėjo tik maldos. Dabar viskas kitaip.
„Stengiuosi niekam nepasakoti, kad aš buvęs vienuolis. Apie religiją šiame krašte geriau patylėti – katalikai ir protestantai čia pjaunasi tarpusavyje“, – apie vietos specifiką užsiminė R.Šuliakas LRT televizijos laidoje „Emigrantai“, kuriai pirmą kartą papasakojo apie vingiuotą gyvenimo kelią.
„Pabėgęs vienuolis atrado kilimų pasaulį“, – taip šmaikščiai savo istoriją pavadino Ramūnas.
Į vienuolyną jis atėjo todėl, kad, kaip pats pabrėžė, jautė tikrą pašaukimą. O dabar gailisi sprendimo išeiti iš vienuolyno, nes pašaukimas niekur nedingo.
„Jeigu galėčiau, tikrai grįžčiau. Gailėjausi ir gailiuosi iki šiol. Nors mano antrajai pusei skaudu tai girdėti, taip pasielgiau per kvailą galvą. Žingsnis buvo per greitas ir kvailas“, – atviravo vyras.
Kad nori būti vienuoliu, Ramūnas nusprendė vos baigęs mokyklą. Vaikinui tada atrodė, kad tarnystė žmonėms ir Dievui yra didžiausia gyvenimo laimė. Jis nenorėjo užsidirbti pinigų, kopti karjeros laiptais – visa tai atrodė lėkšta ir tuščia.
Į vienuolyną vaikinas atvyko tik su nedidele kuprine. Be to, buvo ilgaplaukis.
Atėjęs ordino magistras pažvelgė ir paklausė, ar negalėtų jis atsisakyti ko nors brangaus, pavyzdžiui, apsikirpti. Vaikinas taip ir padarė. Anot jo, toks gestas – savotiška treniruotė, kad nesusisaistytum su daiktais, su vieta, su tuo, kas tau miela.
Tapti vienuoliu – ne tas pats, kas imtis naujų pareigų darbe. Šį kelią pasirinkęs žmogus privalo būti visiškai atsidavęs, šimtu procentų tikėti tuo, ką daro.
Ir, svarbiausia, vienuolis privalo duoti įžadus. Juos Ramūnas davė du kartus ir išbuvo vienuolyne pusketvirtų metų. Per juos jam teko pabūti ir skautų dvasiniu asistentu, ir tikybos mokytoju.
Tapęs vienuoliu Ramūnas labiausiai norėjo būti arčiau jaunimo. Jis turėjo išsikėlęs užduotį – mokyti juos doro gyvenimo, skiepyti meilę Dievui ir padėti atrasti savo kelią.
Vienuolis buvo pasirinkęs brolio Vladislovo vardą, nors draugai jį vadindavo tiesiog Vladzka.
Ilgainiui brolis Vladislovas suprato, kad nori pokyčių. Iš vienuolyno celės – į kunigų seminariją. Toks buvo naujas šio vyro tikslas.
„Norėjau dirbti kunigu, norėjau važiuoti mokytis į seminariją, bet kažkaip susiklostė, kad mane paliko Kryžių kalno vienuolyne. Kilo mano, kaip sakoma, „jaunatviškas buntas“ – išeisiu. Ir išėjau“, – apie kelio užkirtimą tapti kunigu kalbėjo Ramūnas.
Dabar tai vyras vadina neapgalvotu jauno žmogaus poelgiu, po kurio nežinojo nei kur eiti, nei ką toliau veikti. Tuomet jis prisiminė kitą gyvenimo svajonę: jei ne vienuolis, tada – kareivis, taip nuo mažumės sakydavo savo šeimai.
„Jau apsisprendžiau išeiti į kariuomenę ir sykiu atėjo šaukimas. Kai išėjau į kariuomenę, vienuolio įžadai dar galiojo. Seržantams buvo tikras šokas: ateina 24 metų vaikinas, jo klausia, ką iki šiol veikė, tikisi atsakymo, kad buvo užsienyje ar slapstėsi, o išgirsta, jog buvo vienuolis“, – šypsojosi Ramūnas.
Iš pradžių vaikinui bandė pasiūlyti alternatyviąją tarnybą, bet jis pabrėžė tarnauti norintis normaliai – su ginklu. Po metų tarnybos Ramūnas norėjo toliau likti tarnauti, bet kaip tik tuo metu Lietuva įstojo į NATO, kariuomenėje ir taip buvo per daug liktinių, tad vietos jam neatsirado.
Tai buvo dar vienas didžiulis sukrėtimas – antrą kartą nepavyko tai, ką planavo. Nei vienuolis, nei kareivis. Visos svajonės sudužo į šipulius. Teko ramiai atsisėsti ir apgalvoti, ką dar gyvenime nori pasiekti.
„Jaučiausi taip, tarsi daug durų jau uždaryta ir privalau nusileisti ant žemės. Bandžiau įsidarbinti apsaugininku. Manęs paklausė: jeigu sugausi vagį, tau, kaip buvusiam vienuoliui, ar nesukils atlaidumo jausmas?
Atsakiau: „Šventajame Rašte parašyta: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui.“ Jeigu esu apsaugos pareigūnas, privalau jį sulaikyti, tokia mano pareiga. Darbdaviai nepatikėjo ir manęs nepriėmė“, – darbo paieškos kuriozus atskleidė R.Šuliakas.
Buvęs vienuolis atsidūrė statybinių medžiagų parduotuvės kilimų skyriuje – pats Ramūnas tuo metu negalėjo patikėti, kad gyvenimas šitaip apsivertė.
Su dabartine gyvenimo drauge R.Šuliakas susipažino kelionėje į Tezė. Ilgą laiką nematęs Vilmos, kariuomenėje susipažino su ten pat tarnavusiu jos vaikinu. Po kurio laiko vaikinas ją paliko.
„Aš, kaip sakoma, nuėjau jos paguosti. Ir guodžiu jau 12 metų“, – šypsojosi Ramūnas.
Būtent dėl mylimosios lietuvis dabar yra Šiaurės Airijoje, Niūrio mieste.
Tai ji sugalvojo, kad gyventi šioje šalyje bus lengviau.
„Ir dėl pinigų, ir dėl galimybių, ir jos šeima čia. Aš labiau norėjau išvažiuoti į Vokietiją, nes Vokietijoje yra mano mama, sesuo“, – pasakojo emigrantas.
Ramūnas Šiaurės Airijoje ėmėsi daugelio emigrantų išmėgintų darbų ir pajuto, kad smunka žemyn.
Ne dėl darbo – pirmasis jų buvo bulvių pakavimas, o dėl bendradarbių.
„Pasišnekėti su žmogumi, išskyrus apie gėrimą, muštynes, iš esmės neįmanoma. Jeigu nori pasakyti ką nors prasmingesnio, į tave žiūri kaip į kvailį“, – sakė lietuvis ir užsiminė, kad tuo gyvenimo laikotarpiu ir pats pradėjo vartoti daugiau alkoholio.
Ramūnas nesistebi, kodėl emigracijoje daug tautiečių nusigyvena.
Jo teigimu, tokioje aplinkoje gali išlikti tik labai stipri asmenybė – turi mokėti atsispirti pagundoms.
„Man teko labai susimąstyti – visiškai mečiau gerti. Dabar jau 5 metus esu abstinentas“, – sakė emigrantas.
Vis dėlto išsižadėti malonumų, kaip buvo įpratęs vienuolyne, Ramūnui visai nesunku. Jis stengiasi atsisakyti ko nors nauja: cukraus, mėsos, rūkyti, gerti. Pinigus, kuriuos sutaupo atsisakydamas kai kurių dalykų, vyras aukoja labdarai.
Niūris – ne vienuolynas. Celėje čia nepagyvensi, smaugia daugybė visokių mokesčių, reikia ir pavalgyti, norisi ir pakeliauti.
Todėl be darbo Ramūnas čia nepragyventų. Kilimų sandėlis yra antrieji jo namai, kuriuose dažnai praleidžia dešimt ar dvylika valandų per parą. Čia jis pakuoja kilimus, kartais padeda parduotuvėje, tenka ir turguje jais prekiauti.
Kai buvo vienuolis, norėti daugiau pinigų, kilti karjeros laiptais, ieškoti šiltesnės vietelės Ramūnui buvo svetima, o dabar jis pakeitė nuomonę ir svajoja apie geresnes pareigas: „Esu žmogus, norintis eiti į priekį, ko nors siekti: iš pradžių būti pardavėju, paskui dar aukščiau kilti. Dėl to mokausi, stengiuosi gerai dirbti, išmokau siuvinėti kilimus.“
Ramūnas iki šiol yra labai tikintis Dievą, dažnai meldžiasi, tačiau į maldos namus užsuka vis rečiau: „Į bažnyčią man nueiti sunku – sekmadieniais važiuoju prekiauti į turgų, tačiau kartkartėmis nueinu.“
Dažnai savaitgaliais jis neatlygintinai dirba vienoje Niūrio kavinių, kuri visą pelną skiria labdarai Baltarusijos ir Afrikos šalių žmonėms.
Lietuvis aukoja pinigų ir gyvūnams. Aukotis dėl kitų, padėti blogiau gyvenantiems – tokią užduotį Ramūnas išsikėlė išėjęs iš vienuolyno.
Apie grįžimą į Lietuvą buvęs vienuolis kol kas negalvoja, tačiau sakė, kad tėvynę be galo myli ir, jeigu joje kiltų kokie neramumai, tą pačią sekundę susikrautų lagaminus namo.
