Martynas Levickis (26 m.) žino, ką reiškia pripažinimas, dėmesys, sunkus kasdienis darbas ir pašėlęs gyvenimo tempas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Dideles pasaulio scenas užkariavęs, šiuo metu Kinijoje gastroliuojantis akordeonistas – vienas žymiausių jaunosios kartos Lietuvos muzikantų. Šiais metais jis tapo „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės veidu, ir tam yra net kelios priežastys.
Energija, smalsumas, veržlumas ir nuolatinės naujų sprendimų paieškos – tai vertybės, kurios svarbios „Lietuvos ryto“, portalo lrytas.lt ir „Lietuvos ryto“ TV žurnalistams.
Martynas jas puikiai įkūnija. Per dešimtmetį jis nuėjo kelią nuo muzikos pamokų Lietuvoje iki studijų Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, pergalės TV šou „Lietuvos talentai“, sutarties su legendine įrašų kompanija „Decca“, pirmąją vietą Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos „topuose“ pasiekusio albumo, pažinties su Velso princu Charlesu ir koncertų daugelio užsienio šalių scenose.
Iššūkiai nesibaigia: M.Levickis sukūrė savo orkestrą, rengia Akordeono muzikos savaitę, o pernai žiūrovus džiugino didžiausiose Lietuvos arenose – surengė teatralizuotus koncertus „Classic Live Show“.
Talentas iš didžiosios raidės gimęs tais pat metais, kai buvo pradėtas leisti dienraštis „Lietuvos rytas“.
Tai viena iš priežasčių, dėl kurių M.Levickis tapo „Lietuvos ryto“ grupės veidu.
Jis įsiamžino vaizdo klipe, atspindinčiame šios žiniasklaidos grupės vystymąsi – nuo dienraščio gimimo iki kitų kanalų atsiradimo.
„TV antenai“ Martynas papasakojo apie šią partnerystę, šiuo metu vykstančias gastroles Kinijoje ir savo planus 2017-aisiais.
– Šią savaitę žiūrovai pamatys naują „Lietuvos ryto“ grupės klipą, kuriame nusifilmavote.
Šiais metais tapote šios žiniasklaidos grupės veidu. Jei atvirai, kokiu būdu naujienos dažniausiai pasiekia Martyną Levickį?
– Daug keliauju, todėl visas naujienas paprastai sužinau elektroniniu būdu, dažniausiai – telefone. Mėgstu skaityti įvairias, dažniausiai politinio pobūdžio naujienas.
Pasąmonėje yra nusistovėjęs toks idiliškas vaizdelis – skaitant tikrą popierinį laikraštį. Tai nuteikia jaukiai, bet ne itin dažnai tenka tuo pasidžiaugti.
Mano gyvenimo būdas ir tempas toks, kad net ir popierinės knygos vis rečiau patenka į rankas – skaitau elektronines.
Džiaugiuosi būdamas klipo veikėjas ir „Lietuvos ryto“ grupės veidas. Man tai dar vieno mano veido atsiskleidimas.
Ypač smagu, kad klipe skambės mano atliekamas J.S.Bacho kūrinys. Juk ne taip dažnai tenka taip plačiai pristatyti rimtesnę muziką.
– Esate gimęs tais pat metais, kai buvo pradėtas leisti „Lietuvos rytas“. Ar atsimenate šį leidinį iš vaikystės?
– Esu gimęs tokiais metais, kai daug kas gimė ar atgimė, labai džiaugiuosi būdamas nepriklausomos Lietuvos vaikas. „Lietuvos rytą“ tikrai atsimenu iš vaikystės, dar tada atsirado su šiuo leidiniu susijęs pagarbos ir solidumo jausmas.
Pavyzdžiui, puikiai prisimenu, kad dar mažas jau girdėdavau šio dienraščio straipsnių apžvalgas radijo laidose.
– Šiuo metu viešite Kinijoje. Ką jums reiškia ir kodėl svarbu rengti nemenką koncertų seriją šioje šalyje?
– Man tai dar vienas įrodymas, kad mano vardas ir kuriami pasirodymai svarbūs ir matomi tarptautinėje erdvėje. Tiesą sakant, nesu turėjęs tokio intensyvaus turo niekada gyvenime. Tad savotiškai tai yra išbandymas ir man pačiam.
Čia koncertuoju tūkstantinei auditorijai ir tai man pačiam nuostabu. O po koncertų bendraudamas su klausytojais suprantu, jog nemaža jų dalis mano koncertuose atsiduria todėl, kad apie mane girdėjo anksčiau, žino mano albumą ir jame skambančius kūrinius.
Girdžiu prašymų pakartoti vieną ar kitą kūrinį iš albumo. Pavyzdžiui, Lady Gagos „Telephone“ ar tango. Nors šių koncertų repertuaras kiek nutolęs nuo to.
– Kokią muziką grojate kinams?
– Šiuose koncertuose skamba klasikinis akordeonas su modernia originalia muzika šiam instrumentui, klasikinėmis transkripcijomis, mano paties kūryba. Taip pat atlieku vieną populiarią kinų melodiją, kurią irgi aranžavau. Tik nuskambėjus temos pradžiai klausytojai pradeda įnirtingai ploti, o mano veide atsiranda plati šypsena.
Ir nors ši programa šįkart skirta ne klausytojams patenkinti žinomais opusais, po koncertų matau, kad publika išeina nusiteikusi džiugiai. Vieni atranda visiškai naujai skambantį instrumentą, kuris ir taip itin populiarus čia, Kinijoje, kiti nustebinti repertuaro ir garsų amplitudės, treti tiesiog susižavėję mano asmenybe. Ir viena, ir kita yra labai svarbu.
Groju ne pačiuose didžiausiuose Kinijos miestuose, tačiau juose vis tiek gyvena milijonai žmonių, tai yra regionų centrai. Aišku, jie nutolę nuo sostinės mentaliteto, ką jau kalbėti apie pasaulinius standartus. Tad nutinka visko.
Pavyzdžiui, publika čia laisvai juda pasirodymo metu – vieni į taktą, o kiti keisdami sėdimąsias vietas, jei tokių dar yra laisvų.
Nesigirdamas turiu pasidžiaugti, kad iki šiol salės buvo kone pilnutėlės.
Koncertuose daug vaikų ir jie gana įdėmiai klausosi. Tai mane labai stebina, nes, kaip jau sakiau, programa nėra lengva.
– Ar yra tekę lankytis Kinijoje anksčiau? Kuo ši šalis labiausiai stebina?
– Ne, todėl drąsiai galiu sakyti, kad tai patirtis visam gyvenimui.
Savo dar neilgoje karjeroje esu matęs daug šalių ir kultūrų, tačiau Kinija – kitas pasaulis. Čia jaučiuosi kaip ateivis.
Žinoma, ir dėl to, kad jie nekalba angliškai, o jei kalba, labai nerišliai. Gatvėje, lėktuve, traukinyje – esi nuolat stebimas, nes paprasčiausiai jie iki tol net nebūna matę europiečių.
Kiekviena diena yra savotiškas iššūkis dėl maisto. Čia netgi viešbučiuose nėra europietiškų pusryčių, nekalbu jau apie paprastas „Cezario“ salotas ar kavą. Tad tenka pratintis prie vietinių dalykų.
Jų labai įdomus bendravimas. Tarkime, čia neegzistuoja eilės – žmonės tiesiog grūdasi vienas per kitą. Arba iš to išsirutuliojantis kitas reiškinys, kuris manęs vos nepražudė, – eismas gatvėse.
Jeigu per gatvę yra nubrėžta perėja, nesitikėkite būti praleisti. Tiesą sakant, čia reikia pėsčiajam palaukti, kol bus koks tarpelis praslysti tarp automobilių. Tai suvokiau tik šiandien, kai naiviai tikėjausi, kad mašina stabtelės praleisti, bet teko nešti kudašių.
Anksčiau esu lankęsis Honkonge, bet tai ne tas pats. Kita vertus, Kinija Pekine ar Šanchajuje yra vienokia ir visai kitokia regionuose.
Aš čia nematau tos galingos ir turtingos šalies su didžiuliais ištekliais.
Per šį turą tenka prisitaikyti prie daug skirtumų. Kitaip nei Pietų Korėjoje, kur tenka keliskart per metus apsilankyti, čia nėra įprasto, atrodo, savaime suprantamo ir laukiamo glamūro. Nors koncertų salės ir dideli teatrai tikrai atima žadą dėl architektūros ir aptarnavimo.
– Kinija – tolima šalis, į kurios sales patekti nėra taip jau paprasta. Kaip tai pasisekė jums?
– Viena koncertų agentūra pakvietė. Pradžioje rengti 6 koncertų, vėliau – 16-os.
Turą iš dalies remia Kinijos vyriausybė, o jau per pirmuosius koncertus gavau kvietimų kitais metais atvykti groti su simfoniniu orkestru, dalyvauti akordeono festivalyje ir gal net pasirodyti TV šou.
Kol kas neskubu atsakyti į pasiūlymus, noriu po viso turo įvertinti bendrą vaizdą ir tuomet spręsti.
– Jūsų teatralizuotas šou „Classic Live Show“ antrą žiemą iš eilės surinko didžiules žiūrovų minias Lietuvos miestuose. Ar yra planų šią programą atnaujinti ir tęsti, parodyti užsienyje?
– Tai mano idėja, kurią, padedamas nemažos komandos, iki smulkmenų kūriau. Norėčiau kurti kas keletą metų vis kitokio žanro, atspalvio šou, kuriame skamba akordeonas, simfoninis orkestras, dalyvauja žymūs, talentingi programos svečiai.
To išmokau stebėdamas garsų Vokietijos smuikininką Davidą Garrettą ir su juo koncertuodamas. O bendrai – tai tik vienas iš mano veidų.
Pagal Zodiaką esu Dvyniai, tikrai neketinu atsisakyti savo nenuspėjamo polėkio, todėl viename koncerte klausytojas mane gali išvysti ir išgirsti grojantį tai, kas džiugina sielą ar virpina giliausius širdies kampelius, kitą dieną aš – filosofiškas ir nusiteikęs rimtai.
Kartais atsitrenkiu į savo susikurto labirinto sienas, būna sunku suvokti, kokio garso ir žanro norisi labiau. Bet gal tai ir esu tikrasis aš. O išvežti tokį šou į užsienį nėra lengva, juolab kad kai kuriems koncertų rengėjams nepavyko įpirkti net supaprastintos šio koncerto versijos.
Žinoma, būtu nuostabu keliauti su visu orkestru, solistais, kaskadininkais, dekoracijomis ir technika, grojant šią programą.
– Ko iš Martyno Levickio galime tikėtis šiais metais?
– Mano rengiama Akordeono muzikos savaitė auga kaip ant mielių, šiais metais pristatysiu itin įdomių atlikėjų, kurie visą savaitę čirpins savo instrumentus Vilniuje ir ne tik, pasirodydami kaip visada – netikėtose erdvėse.
Su savo suburtu orkestru kelsime sparnus ir skrisime koncertuoti užsienio festivaliuose – tai man labai svarbu. Be savo orkestro, irgi turėsiu malonių susidūrimų – su Ispanijos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei jau mano draugais tapusiais „Manchester Camerata“, kuriems gavau išskirtinę galimybę diriguoti šį pavasarį.
O kasdienybėje – nesibaigiantis pasaulinis turas. Iki pat kitų metų vidurio išrikiuoti koncertai.
