Laidų ciklas „Lietuvos kolumbai“, kurį pradėjo rodyti LRT, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Kiekvienos serijos tikslas – atskleisti Lietuvos ir pasaulio istorinius, kultūrinius, ekonominius, dvasinius ryšius su įvairiomis pasaulio šalimis. Šiame sezone žiūrovai išvys vienuolika laidų, skirtų dešimčiai šalių.
„Mano tikslas – pateikti įdomių faktų, susisteminti jau žinomus, parodyti visuomenei, kad visuomet buvome ne tik Europos, bet ir pasaulio dalis. Tai ir enciklopedinis, ir mūsų savivertę stiprinantis projektas – žinodami šalies praeitį ir nuopelnus gal labiau savimi didžiuosimės“, – svarstė E.Mildažytė.
Ar žinojote, kad vilnietis Mykolas Šostakas Indijos Kočio provincijoje XVIII a. vyskupu tarnavo net 40 metų? O tai, kad Kijevo Lavros cerkvėje vienoje dėžėje ilsisi nepalaidoti net 20 gediminaičių kauleliai?
Gal pasirodys įdomus faktas, kad Stambule viduryje šurmuliuojančio turgaus, name, kuriame mirė Adomas Mickevičius, veikia poeto muziejus? Gal jus sudomins faktas kad lietuvišką sutartinę legendinei grupei „Enigma“ įdainavo latviai, vadovaujami Valdžio Muktupavelo?
– Kaip kilo projekto sumanymas ir susidėliojo maršrutas? – pasiteiravau E.Mildažytės.
– Iš tikrųjų idėja yra istoriko Alfredo Bumblausko. Kadaise per vieną pokalbį jis užsiminė, kad būtų neblogai parodyti, kokie, pavyzdžiui, yra Lietuvos ir Kinijos istoriniai ryšiai. Susidomėjau ir pradėjau rinkti visus faktus apie lietuvius pasaulyje. Tai truko kokį dešimt metų.
Azartą kurstė ir tai, kad mūsų savivertė pažeista. Kodėl ji tokia, nežinau. Gal todėl, kad penkiasdešimt metų mums aiškino, kad esame niekas, ir galiausiai tuo patikėjome? O pasižvalgęs plačiau pamatai, kad lietuviai visada keliavo, darė įtaką, buvo pakankamai išmintingi žmonės ir nesame niekuo ne prastesni nei už senas vakarietiškas, nei senas rytietiškas civilizacijas. Jau nekalbu, kad Vidurio Europoje tikrai neblogai atrodome.
– Pradėjote laidų ciklą nuo Izraelio ir tai, ko gero, logiškas pasirinkimas.
– Izraelyje iš tiesų labai daug pėdsakų, bet pirmiausia vykau į Indiją. Dirbti buvo sudėtinga – daug persėdimų, operatorių reikia atsiskraidinti iš Bombėjaus, o koks nors Verapolis, kurio katedroje atidengta plokštė vyskupui M.Šostakui atminti, yra džiunglėse. Kol iki vietos nuvyksti, sutemsta.
Čia labai padėjo ambasadorius Laimonas Talat Kelpša, kuris tiesiog užsikrėtė mano idėja. Dar dirbdamas Gruzijoje padėjo surasti daug sąsajų su Lietuva, o ir Indijoje gerokai pasidarbavo. Jam ambasadoriaujant keliautojui ir antropologui Antanui Poškai, 1929 d. metais motociklu nuvykusiam iš Vilniaus į Indiją, Kalkutos universitetas suteikė pomirtinį garbės daktaro vardą, atidengė jo atminimo lentą universiteto bibliotekoje; neogotikinėje Verapolio katedroje Indijos pietuose atidengta paminklinė lenta lietuvių kilmės vyskupui M.Šostakui; jis rūpinosi skulptūra, įamžinančia pasaulinio garso asmenybę – Indijos tautinio išsivadavimo lyderį Mahatmą Gandhi ir jo bičiulį rusniškį Hermaną Kallenbachą. Skulptūra atidengta Rusnės saloje.
Po to jau vykau į Izraelį. O laidų ciklą pradėjome nuo šios šalies todėl, kad mes 2018-aisiais minėsime Lietuvos valstybės 100-metį, o Izraelis – savo 70-metį. Litvakai prie Izraelio įkūrimo prisidėjo iš esmės: pavyzdžiui, Theodoro Herzlio dešinioji ranka buvo Davidas Volfsonas, žydas iš Darbėnų, Hermanas Šapira iš Eržvilko įsteigė fondą žemei Palestinoje supirkti.
Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio mastu spindi Lietuvoje mokslus baigę ir į Izraelį išvykę meno, mokslo, politikos žmonės: medikė Lina Vanagaitė-Basel, atradusi ir aprašė net dešimt naujų genetinių ligų, chemikas Edvardas Narevičius, politologas Icchakas Brudnas ir daugybė kitų.
– Sakoma, kad žvirblį, žydą ir lietuvį bet kur rasi. Ar patvirtintumėte šį posakį iš savo patyrimo?
– „Ir kur lietuvio nesutiksi, žinau, kad dar yra toks miestas Tiksis“, – atrodo, yra rašęs poetas Albinas Žukauskas. O Tiksis yra už Poliarinio rato.
Lietuvių pėdsakų išties galima aptikti ir atšiauriausiuose kraštuose – pavyzdžiui, Norvegijos šiaurę tyrinėjo Tadas Ivanauskas ir yra gražiai aprašęs. Kažkada vasarą sodyboje skaičiau T.Ivanausko atsiminimus ir suradau, kad tyrinėjo Norvegiją, o paskui jau ieškojau, kas man gali apie tai papasakoti.
Lietuvos yra visur – tereikia ją po trupinį surinkti ir parsivežti į tėvynę.
– Kokia jums pačiai buvo netikėčiausia vieta, kurioje radote lietuvių pėdsakų?
– Kai važiuoju, man būna tikėta – maždaug žinau, kur ir ko ieškau. Bet labai egzotiška yra Indija. Įdomu buvo sužinoti, kad šioje šalyje, Punos jėzuitų provincijoje, beveik 60 metų dirbo lietuvių misionierius Donatas Slapšys. Deja, jo gyvo neberadau – mirė 2010 metais.
Misijos, misionieriai, galėtų dar viena paieškų šaka. Čia prieš akis visa Lotynų Amerika – turėtų būti įdomu. Tik nežinau, ar tą projektą tęsiu.
– Tęskite, jei sveikatos turite.
– Čia reikia ir sveikatos, ir finansavimo. Tai, kaip dirbu dabar, yra kvailystė. Keliauju iš savo lėšų. Tik dabar, kai televizija perka laidas, už jas sumoka. Bet važiavau už savo pinigus, tik dabar atgausiu lėšas, kurias įdėjau.
– Ar nekyla pagunda mesti iššūkį ir pakalbinti, pavyzdžiui, aktorių Davidą Suchet – garsųjį Erkiuklį Puaro iš visiems mums pažįstamo serialo, kurio giminės šaknys taip pat Lietuvoje.
– Man net buvo mintis jį pasikviesti į Lietuvą, bet jis nelabai prisileidžia. D.Suchet buvo atvykęs į Lietuvą kitais keliais – kaip BBC laidos „Who do you think you are?“ herojus. Jis lankėsi Tryškiuose, Kretingoje, kur gyveno jo protėviai. Manau, į Lietuvą jį atviliojo tai, kad laidą „Who do you think you are?“ kūrė BBC, tarptautinio masto televizijos kompanija.
Beje, apie D.Suchet viešnagę Lietuvoje sužinojau įdomiai – lankydamiesi su amžinatilsį vyru Plateliuose užėjome į vieną užeigą pavalgyti. O šeimininkai sako: „Pas mus D.Suchet nakvojo“. Išverčiau akis: „Gal iš proto išsikraustėte?“ Pasirodo, iš tikrųjų. Ten yra nedidelis viešbutėlis ir tikrai D.Suchet buvo įtrauktas į svečių sąrašą.
– O jūs pati mėgstate keliauti ar leidžiatės į keliones iš reikalo?
– Mėgstu keliauti, bet kelionė neturi būti apie nieką – ji turi praturtinti, leisti ką nors sužinoti ir kitiems papasakoti.
– Ar turite svajonių šalį?
– Visa Lotynų Amerika. Su vyru vis atidėliojome, manėme, leisimės, kai sūnus Mykolas paaugs, nes ten reikia ilgam išsitengti. Kol kas ir nepavyko iki ten nukakti.
– Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje bus diskusija „Lietuviški ženklai pasaulyje“, kuriai jūs vadovausite. Kas jums pačiai yra lietuviški ženklai pasaulyje?
– Man ryškiausi lietuviški ženklai -- žmonės, išsibarstę po visus žemynus, savo kūryba ir idėjomis turtinantys pasaulio kultūrą, meną ir mokslą, keičiantys visuomenės paveikslą, o sykiu paliekantys pėdsakus ir įvairialypiame Lietuvos kultūros žemėlapyje.
Tiesa, pirmiausia į galvą šauna nelietuviškos pavardės: sukilimo vadas Tadas Kosciuška, visuomenės veikėjas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, poetas Adomas Mickevičius... Lietuvos ženklas pasaulyje man ir Vytautas Landsbergis.
– Ne Vyčio herbai, pavyzdžiui, ant Dresdeno pastatų, kurių išlikę daugiau nei Vilniuje?
– Ne, tai tik detalė. Žinoma įdomu, rodo sąsajas, smagu kur nors nuvykus rasti užuominų apie Lietuvą, bet koks nors D.Suchet publikai įdomesnis negu Vytis Dresdene ar šalia Ispanijos laiptų Romoje. Beje, pastarąjį Vytį aptikau pati.
