Kaip jaučiasi kalinio žmona, kai bendradarbės su vyrais planuoja atostogas ar šeimos šventes? Kas dedasi kalinio sūnaus ar dukros širdyje, kai mokytoja užduoda parašyti rašinį apie tėčio profesiją?
D.Gutauskienė-Laisva tvirtino, kad laidoje bus kalbama ir apie tai. Moteris gerai pažįsta kalėjimo kasdienybę – jos vyras Rolandas Gutauskas (41 m.) už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą beveik trejus metus kali Alytaus pataisos namuose.
– Kaip kilo mintis kurti laidą „Kalinių žmonos“? – paklausiau Laisvos, kuri yra ir LNK laidos „24 valandos“ reporterė.
– Jau trejus metus lankausi įkalinimo įstaigoje, per tą laiką susipažinau su moterimis, kurių likimas panašus į manąjį. Klausinėdavau, už kokius nusikaltimus vyrai nuteisti, ar jos juos smerkia, ar palaiko. Kurdama laidą rėmiausi tomis istorijomis.
– Ar kalbinsite ir tas moteris, kurios gailisi susiejusios gyvenimą su nuteistu asmeniu?
– Viena moteris pasakojo, kad su kaliniu susipažino pagal skelbimą. Ji netgi buvo pradėjusi galvoti apie santuoką, bet atsitokėjo supratusi, kad kalinys bendrauja dėl pinigų, kuriuos ji perveda jam į sąskaitą.
– Kodėl moterys užkimba ant nuteistųjų jauko?
– Daugeliui tokių moterų trūksta vyrų dėmesio, stiprybės, išminties ar galimybių. Jos paprastai gyvena mažuose miesteliuose, sunkiai verčiasi, nejaučia tvirto pagrindo po kojomis.
O įkalinimo įstaigose yra daugybė vyrų, kurie tokias moteris prisijaukina gražiomis kalbomis, suteikia viltį, kad jos gali būti mylimos.
Dažniausiai tos moterys turi ne vieną vaiką ir patiki pažadais, kad iš kalėjimo išėjęs vyras padės juos auginti.
– Kokia istorija jums pasirodė labiausiai neįtikėtina?
– Kalbinome maždaug 50 metų moterį, kuri prieš metus ištekėjo už 24-erių kalinio. Jie susipažino per skelbimus.
Man buvo keista, kad subrendusi, vaikus užauginusi moteris ryžosi tokiems santykiams. Paaiškėjo, kad buvęs vyras smurtaudavo, o nuteistas jaunuolis sugniuždytą moterį guodė gražiais žodžiais.
Ji ilgai dvejojo dėl santykių, manė, kad tas vyras prašys finansinės paramos, bet galiausiai pamatė, jog jis neturi tokių kėslų. Jis apsisprendimą kurti gyvenimą su daug vyresne moterimi aiškino tuo, kad anksčiau bendraamžę draugę buvo užtikęs intymiai bendraujančią su kitu vyru. O vyresne moterimi jis pasitiki.
– Kokius žinomus pašnekovus laidoje matysime?
– Kalbinsime ne tik kalinių žmonas, bet ir motinas. Viena jų – dainininkė Vitalija Katunskytė. Ji išsižadėjo sūnaus, net nežino, kur jis kali (atlikėjos sūnus Darius Šidlauskas daug kartų teistas už vagystes, išžaginimą, plėšimą ir prekybą žmonėmis. – Red.). Kartais sūnus parašo motinai laišką, bet ji reaguoja šaltai.
Man sunku suprasti, kaip galima atsižadėti vaiko, net ir suklydusio. Tikriausiai moteris turi būti labai įskaudinta.
– Ar tarp jūsų pašnekovių yra išsilavinusių moterų, kurios sąmoningai nutarė susieti gyvenimą su kaliniu?
– Kalbinome įvairias moteris. Laidoje matysite lietuvių kalbos mokytoją, kuri sulaukė kalėti nuteisto vyro. Jie augina 6 metų sūnų ir gražiai gyvena.
Daug kas įsivaizduoja, kad kalinio moteris turi būti asociali. Ne viena aukštas pareigas einanti moteris laukia iš kalėjimo grįžtančio vyro, sūnaus, tėvo ar brolio. Jos tai neretai slepia, nes bijo prarasti darbą.
Papasakosime apie teisininkę, kuri bendraudama su nuteistaisiais vieną jų įsimylėjo. Ji prarado darbą, bet ištekėjo už to kalinio. Vyras šiuo metu dar atlieka bausmę.
Pasakosime ir apie karininkę, kuri lanko nuteistą sutuoktinį. Pažįstu psichologę, kuri su nuteistuoju kalėjime užmezgė santykius. Ji paliko darbą, bet su kaliniu ryšių nenutraukė.
– Savo istoriją taip pat papasakosite?
– Labai sunkiai prikalbinau vyrą filmuotis, nors jis supranta šios laidos prasmę. Vyrą kalbino namo kolegė, bet aš buvau toje pačioje patalpoje.
Per interviu man akyse kaupėsi ašaros. Ypač sunku buvo, kai kalba sukosi apie sūnų. Vėliau vyras pasakė, kad jam palengvėjo išsikalbėjus.
– Kaip moteris sugeba atleisti vyrui, kuris padarydamas nusikaltimą pasielgia kaip išdavikas? Juk jis palieka šeimą likimo valiai.
– Aš su būsimu vyru susipažinau per feisbuką ir internete paieškojau apie jį informacijos. Radau kelis straipsnius apie jo neteisėtą veiklą. Tad aš jau žinojau, su kuo susiesiu gyvenimą, jei pradėsiu bendrauti.
Nutariau su Rolandu pasikalbėti, kodėl jo toks gyvenimas. Nusprendžiau tęsti bendravimą, nors žinojau, kad vis dar nagrinėjama byla, vyksta teismai, kad jis gali patekti į kalėjimą.
Galėjau pasakyti tam žmogui „viso gero“, bet pamilau jį, man buvo gera su juo.
Esu pasakiusi savo vyrui, kad nenorėčiau antrą kartą laukti. Jokiais būdais nepateisinu jo poelgių. Kai susipažinome, jis jau buvo prisiviręs košės, tad teisi ar ne – nieko nepakeisi.
O dabar mano pareiga – stengtis, kad Rolandas iš įkalinimo įstaigos išeitų kitoks ir mes kurtume dorą gyvenimą. Jaučiu, kad jis turi gyvenimo tikslą ir gali pasirinkti tą kelią, kuriame pinigai uždirbami dorai.
– Manote, kad moterys už kalinių dažniausiai teka norėdamos atsikratyti vienišumo jausmo? Galbūt kai kurias bendravimas su nusikalsti linkusiais žmonėmis veikia kaip adrenalinas?
– Kartais tai vienatvės pasekmė, o kartais – troškimas aštrių emocijų. Žinoma, daugybė moterų nė neatsisuktų į nuteistą ar kalėjusį asmenį, bet nemažai ir tokių, kurias žavi tų vyrų fizinė jėga, mokėjimas rodyti dėmesį, pasitikėjimas savimi, pinigai, automobiliai, butai.
Tokių vyrų kelias nėra ilgas, anksčiau ar vėliau jie atsiduria už grotų.
– Ar prisimenate savo pirmą apsilankymą įkalinimo įstaigoje?
– Buvo baisu. Mane šokiravo įkalinimo įstaigoje už kalinio ištekėjusios dainininkės Irmos Jurgelevičiūtės istorija, bet tuomet reikėjo pabelsti į medį.
Iki pažinties su Rolandu mano aplinkoje nebuvo nė vieno teisto žmogaus. Pirmą kartą atėjus į Alytaus pataisos namus buvo gėda, baisu, mačiau kreivai varstančius aplinkinių žvilgsnius.
Ten ne sanatorija. Kas kartą tos pačios apžiūros, dokumentų pildymas, laukimas, grotos. Iki šiol pataisos namuose jaučiuosi nejaukiai. Per pirmą susitikimą su vyru labai verkiau. Žiūrėdamas filmus gali daug ką įsivaizduoti, bet tai patirti pačiai buvo sunku.
– Kada jūsų vyras pirmą kartą pamatė sūnų?
– Atvykau į teismą, kai sūnui buvo gal trys mėnesiai. Vyras turėjo galimybę į vaiką kelias sekundes pažvelgti koridoriuje, bet ir tai man buvo didžiulė laimė.
Tos akimirkos man kaip iš filmo. Niekada neįsivaizdavau, kad susituoksiu kalėjime, vaiką gimdysiu viena, kad pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais teks tenkintis retais susitikimais.
Kas antrą mėnesį turime trijų valandų trumpalaikį pasimatymą. Ten visada vykstu su sūnumi. Taip pat kas antrą mėnesį turime paros susitikimą.
Pasimatymų sektorius bendrabučio tipo su bendra virtuve. Atvykę į mums skirtą kambarį jį dar kartą susitvarkome, pasikeičiame patalynę. Tada einame ruošti pietų. Dažniausiai pasikepame mėsos. Patalpoje yra televizorius.
Tą parą praleidžiame taip, lyg būtume laisvėje.
– Ar sunku kiekvieną kartą ilgam atsisveikinti su vyru?
– Anksčiau būdavo labai sunku – kiekvieną kartą verkdavau. Dabar jau pripratau. Vasarą bus treji metai, kai vyras atlieka bausmę. Dar liko treji metai, bet netrukus jis turės galimybę kreiptis dėl lygtinio paleidimo.
Rolandas kalėjime dirba, neturi nuobaudų. Tuokdamiesi kalėjime sąmoningai neapsikeitėme žiedais. Kai vyras išeis į laisvę, planuojame susituokti bažnyčioje ir apsikeisti žiedais.
– Ar sūnus klausia, kodėl tėtis negrįžta namo?
– Yra nemažai moterų, kurios nuo vaikų slepia tiesą. Aš jam nemeluoju. Mano sūnui dar nėra trejų metų, bet jis pažįsta tėtį. Labai dažnai jam rodau nuotraukas.
Jis dar neklausinėja, kodėl tėtis negrįžta namo, bet aš jam sakau, kad greitai ateis diena, kai visi būsime kartu.
Neslepiu, kad kalėjime būna žmonės, kurie yra padarę negerų dalykų.
– Kaip su vyru švenčiate įvairias šventes? Kaip jis jus pasveikina?
– Kovo 8-osios proga atsiuntė atviruką. Niekada nepamiršta mano ir sūnaus gimtadienių. Vienas kitam ranka rašome laiškus. Turiu visus išsaugojusi.
Bet kuriuo atveju tai toks mano gyvenimo tarpsnis, kurį tiesiog reikia ištverti.
