Iš gyvenimo savo noru pasitraukė ne viena žinoma talentinga ir, kitų akimis, itin stipri asmenybė. Ir taip nutiko dėl to, kad jautė vienatvę, aplinkinių nesupratimą ir sirgo depresija. Liga, kurios mes dažnai neįvertiname ir nesuvokiame, kad būtent ji žmogų gali privesti prie pačių juodžiausių minčių ir sprendimų.
LNK laidoje „Bus visko“ – itin atviras interviu su ką tik knygą apie savižudybes išleidusiu Seimo nariu Mykolu Majausku, kuris prieš pusantrų metų atsisveikino su depresijoje skendinčiu, itin sėkmingu ir daug gyvenime pasiekusiu savo tėčiu.
„Ne vieną dieną, ne vieną naktį aš praleidau galvodamas, ką galėjau ir ką turėjau padaryti kitaip. Bet tą nelemtą dieną viskas vyko pakankamai greitai. Jis paskambino atsisveikinti. Sako: žiūrėk, čia palieku raktus, čia dokumentus. Ir prieš pat man įeinant, nusišovė“.
Šiandien Mykolo tėčio nebėra, o liūdesys ir klausimai kamuoja nuolatos. Viskas, kas vyko Mykolo gyvenime ir jo santykiuose su tėčiu, nė akimirkos nepriminė tokios baigties. Mykolas augo itin pasiturinčioje šeimoje, kurioje niekada nieko netrūko. Šeimos galva buvo tėtis, daug verslų sukūręs, visų gerbiamas vyras, kuris, rodos, visada žinojo, kaip rasti išeitį iš pačių kebliausių situacijų.
Mykolas atviras: tėtis visada juokaudavo ir buvo pozityvus bei aplinkinius žavėjo, motyvavo ir džiugino savo puikiu humoro jausmu ir savybe visas problemas paversti juokeliu.
Jis gyveno lydimas požiūrio, kad nors pasaulis ir ne visada tau krenta po kojomis, kartais netgi kandžiojasi, viskas yra išsprendžiama. Todėl vaikas, stebėdamas savo autoritetą mokydavosi nesikoncentruoti į problemą, o surasti savyje mintį, kodėl ta problema nebeatrodytų tokia didžiulė. Tai byloja ir dar vienas Mykolo prisiminimas:
„Gerai pamenu, kuomet vieną rytą atsikėlęs sakau: „Tėti, plinku“. O jis man: „Phillas Collinsas irgi plikas, o tiek mergų turi“.
Mykolo tėtis ne visada juokavo. Mokė tikrųjų vertybių bei stengėsi į pasaulį paleisti išprususias ir puikias asmenybes. Jis prisimena, kaip tėtis juos su broliu veždavosi į susitikimus, sodindavo prie derybų stalo bei liepdavo stebėti, kaip vyksta rimtų kompanijų vadovų pokalbiai. O vėliau kartu su savo vaikais aptardavo, kas buvo gerai, o kas ne.
Savo paauglius vaikus verslo susitikimams tėvas skraidindavosi net į kitas šalis, taip norėdamas parodyti, jog pasaulis didelis ir įdomus bei kiekvienas žmogus turi neaprėpiamą kalną galimybių. O kai vaikai paaugo, kartu su tėčiu eidavo net į barus. Todėl vyras atvirauja – buvome ne tik tėvas ir sūnus, bet ir draugai.
Šios šeimos vyrai visada laikėsi kartu. Ir rodės, kad taip bus amžinai. Ir kad ir jis, vieną dieną jau būdamas brandus vyras, su pagarba klausys savo tėčio patarimų. Tačiau viskas ėmė keistis, tėtis užsisklendė savyje ir nuolatos kartojo: nebesijaučiu laimingas. Tačiau, Mykolas atviras – išgirdęs kalbas apie norą pasitraukti iš gyvenimo, jis žodžių rimtai nepriimdavo.
„Buvo užsiminimų – ir tiesioginių, ir ne, tačiau niekada nepriimdavau to rimtai. Jis labai stiprus žmogus, maniau, kad tokio sprendimo niekada nepriims. Rodos, visi turime sunkumų, bet jie išsprendžiami“.
Šiandien Mykolas labiausiai apgailestauja dėl to, kad tėtis nesikreipė į gydytojus. Vyras dėl to kaltina save. Pasirodo, tėvas to nenorėjo daryti bandydamas apsaugoti savo sūnaus politinę karjerą.
„Jis kartais mane gąsdindavo sakydamas – žiūrėk, Mykolai, tu esi politikoje, jei aš kreipsiuosi pagalbos pas psichiatrus, visuomenė sužinos ir tau bus labai gėda“.
Todėl Mykolas iki šiol graužia save ir bandydamas bent šiek tiek atitolinti mintis nuo deginančio skausmo ir ieškodamas atsakymų, nusprendė padėti kitiems ir prabilti apie savižudybes. Todėl surinko tą patį išgyvenusių žmonių istorijas ir jas sudėjo į vieną knygą. Knygą „Be pavadinimo“.
