Svajingas žvilgsnis, liūdnos akys, todėl šypsena atrodo dar įtaigesnė ir atviresnė. Tai aktorė A.Ditkovskytė, kurią visi pažįsta. Bet pažvelkite į ją Maskvos Michailo Bulgakovo teatro spektaklyje „Angliškas sąmokslas“: valiūkiška, energinga, juokdarė iš didžiosios raidės. Aktorė A.Ditkovskytė gali būti visokia ir nesiliauja to įrodinėti.
O gyvenime? Pastaruoju metu Agnės gyvenime daug kas pasikeitė. Praėjus metams po skyrybų su aktoriumi A.Čadovu, sūnaus Fiodoro tėvu, aktorė davė interviu rusų žurnalo „OK!“ skaitytojams.
– Agne, mes kalbėjomės prieš pusantrų metų. Jūs bandėte vaizduoti, kad viskas gerai, į klausimus apie asmeninį gyvenimą atsakinėjote optimistiškai. Tiesą sakant, tuomet man liko nuosėdų: jaučiau, kad kai ko nepasakote, tačiau prasiskverbti iki jūsų tikrojo aš taip ir nepavyko. Netrukus paaiškėjo, kad išsiskyrėte su Aleksejumi.
– Man išties tuo metu buvo sunku, labai sunku, bet dar nežinojau, kaip apie tai prabilti. Atrodė, kad paprasčiau viską slėpti nuo aplinkinių. Dabar suprantu, kad tai buvo saviapgaulė.
– Praėjo šiek tiek laiko, prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
– Žinoma, dabar viskas kitaip. Bet kuriuo atveju pažintis su kuo nors, išsiskyrimas su kuo nors – tai savotiškas atskaitos taškas, kuris pasuka tavo gyvenimą į vieną ar kitą pusę. Viskas priklauso nuo žmogaus dvasios tvirtybės, savivertės.
Man ir, tikiuosi, Aleksejui, dabar viskas gerai. Jis turi daug darbo ir yra puikus tėvas. Tiesiog pasitaiko, kad žmonės būdami kartu stabdo vienas kito raidą, to nė neįtardami.
Atsitiko taip, kaip atsitiko, bet svarbiausia, kad dabar abu jaučiame pasiekę harmoniją.
– Kiek prireikė laiko, kad susikurtumėte harmoniją?
– Skyrybos – nelengvas laikotarpis. Pirmiausia man svarbu, kad gerai jaustųsi Fiodoras. Jis gyvena pakaitomis su manimi ir Aleksejumi, vaiko psichikai tai, žinoma, nelabai gerai. Kita vertus, jam netrūksta meilės ir šiuo atveju tai svarbiausia.
– Jūs su Aleksejumi kartu gyvenote daugiau kaip 10 metų. Tai nemažai, ypač tokiems jauniems ir aktyviems žmonėms.
– Na, taip, kraujas kunkuliuoja ir verda. (Šypsosi.) Aleksejus – gražuolis, talentingas aktorius, tokiam vyrui 24-erių pasinerti į šeiminį gyvenimą, manau, nebuvo paprasta. Na, o aš apskritai septyniolikos buvau tokia maksimalistė!
Žinoma, viskas keitėsi, mūsų santykiai brendo kartu su mumis, tačiau rezultatas buvo būtent toks.
– Fiodorui beveik treji. Kai išsiskyrėte su Aleksejumi, jis tikriausiai nelabai ką suprato.
– Vis dėlto esama tam tikros energijos, į kurią vaikas reaguoja. Jis jaučia motinos ir tėvo būseną, todėl reikia elgtis taip, kaip pataria lėktuvuose: „Pirmiausia užsidėkite kaukę jūs, paskui uždėkite vaikui.“ Pirmiausia reikia pačiam susigaudyti, kas vyksta.
Dabar viską sustygavome taip, kad visiems būtų patogu. Vaikas turi suprasti, kad turi tėtį, mamą ir nėra varžomas dėl to, jog kelis mėnesius nemato vieno iš jų. Psichologai teigia (ir, manau, teisingai), kad pirminiu brandos etapu, iki penkerių metų, vaikui labiau reikia motinos. O toliau...
Man buvo penkeri, kai tėvai išsiskyrė, ir jau galėjau suvokti, ar noriu būti su tėčiu, ar su mama. Taip bėgiojau nuo vieno pas kitą, gyvenau kaip klajoklė. Manau, vaikas turi pats nuspręsti, su kuo tuo metu nori būti.
- Ar jūs su A.Čadovu jau išmokote girdėti vienas kitą? Juk dėl Fiodoro jums tenka nuolat bendrauti.
– Aš jį girdžiu, aš visada jį girdėjau. Jei su manimi ieškoma dialogo, niekada neužsidarau, niekada iš karto nesakau „ne“. Stengiuosi neleisti ambicijoms trukdyti sveikai reaguoti į padėtį. Iš esmės tarp mūsų dabar vyksta, sakyčiau, konstruktyvus dialogas. Kuo ilgiau tai truks, tuo geriau bus visiems.
– Ar sūnaus charakteris jau ryškėja?
– Žinoma! Jis visiškas lyderis! Su Fiodoru jaučiuosi tokia maža. Jis veržlus ir visada žino, ko nori, bet tuo pat metu yra švelnus, gali nei iš šio, nei iš to prieiti, apkabinti ir ilgai kažką murkti į ausį. Fiodoras yra nuostabus vaikas ir už tai aš, žinoma, nepaprastai dėkinga Aleksejui. Dievas norėjo, kad mes jo susilauktume.
Dabar sūnui skaitau įvairią ugdomąją literatūrą. Turiu daug knygų apie tapybą, tad Fiodoras jau atpažįsta impresionistus, rodo pirštuku. Neseniai atsirado fortepijono pedagogas, mama man padovanojo elektroninį pianiną. Galima sakyti, mes su sūnumi kartu mokomės skambinti. Pamatytumėte, kaip jis padeda man atsisėsti prie instrumento!
– Ar jūs pasikeitėte per tuos metus?
– Man atrodo, aš keičiuosi nuolat, netgi nepriklausomai nuo aplinkybių. Dabar prasidėjo savarankiškas gyvenimas, esu atsakinga už save ir už sūnų. Žinoma, motinystė keičia žaibiškai, net jei pati to iš pradžių nepastebi. Atsiranda mikštumo, mokaisi nusileisti, siekti kompromisų.
Fiodoras – mano sūnus, bet išmokau suprasti, kad jis asmenybė, todėl turiu įsiklausyti į jo pageidavimus. Ir čia tikriausiai jau padeda išmintis.
– Dabar gyvenate naujame užmiesčio name.
– Namas ne mano, o motinos. Pas mus vis atskrenda visokie bepiločiai aparatai, tos skraidančios kameros, viską aplinkui filmuoja. Suprantu, kad tai kaina už profesiją, bet taip gyventi nelengva.
Anaiptol ne visi moka nuoširdžiai džiaugtis kitų sėkme. O aš, kaip žinote, esu labai jautri, nemėgstu neigiamų dalykų ir stengiuosi nuo jų atsiriboti. Dėl to netgi riboju gerbėjų prieigą prie mano „Instagram“ paskyros.
- O kad rastum naują meilę, ar reikia jos nuolat ieškoti?
– Nežinau. Man atrodo, svarbiausia – iš pradžių surasti save. Kai supranti, kad lioveisi kasdien verkti dėl to, kad nori meilės ir pavargai būti viena. Kai jauti savo vertę, tau iš aukščiau nurodomas kitas žingsnis.
– Nejaugi buvote taip stipriai nusivylusi?
– Kiekvienas žmogus kartkartėmis ima kapstytis savyje, pasiduoda depresijai. Man svarbiausia ne tai, ar turiu ką nors, – tiesą sakant, šiuo požiūriu esu rami. Man neramu, kad per mažai tobulėju ir per daug laiko švaistau veltui.
– Ir vis dėlto ar jau esate pasirengusi vėl pasinerti į šeimos gyvenimą, o gal dar turi praeiti laiko?
– Laiko kam? Man atrodo, visada viskas įvyksta laiku. Niekada neatsitiks tai, ko neturi atsitikti, bet dabar esu visiškai pasinėrusi į darbus ir atsidavusi sūnui.
– Sakote, kad dabar turite daug darbo. Filmuojatės?
– Mama neseniai parašė scenarijų ir ėmėsi režisūros. Kadaise Boriso Ščiukino teatro mokykloje man dėstė Vladimiras Polgazovas. Grįžusi iš pratybų visada su įkvėpimu pasakodavau mamai, kaip jis mane pasitinka, kaip dirbame. Jausdavausi labai pakylėta.
Mama, prisiklausiusi tų istorijų, kartą naktį pabudo ir parašė apsakymą apie mergaitę ir jos pedagogą. Išėjo tikras trumpametražio filmo scenarijus. Praėjo keleri metai ir mama staiga nei iš šio, nei iš to prabilo, kad laikas pradėti. Praėjusių metų rugsėjo 26-ąją buvo pirmoji filmavimo diena.
– Jūs, savaime suprantama, vaidinate tą mergaitę?
– Taip. O V.Polgazovą – Vladimiras Iljinas. Apskritai susirinko puiki kompanija. Aš filme skaitau Williamo Shakespeare’o komedijos „Užsispyrėlės sutramdymas“ herojės Katarinos monologą – visada apie tai svajojau. Štai svajonės ir pradeda pildytis.
Kas toliau? Mane įtraukė į režisieriaus Sergejaus Aldonino spektaklį „Meistras ir Margarita“. Nepaisydama visų abejonių, vaidinsiu Margaritą.
– O kodėl abejojate?
– Kažkodėl manau, kad man trūksta moteriškumo. Galbūt, kai būsiu vyresnė, kokių trisdešimt penkerių, tai atsiras. O kol kas... Bet, žinoma, bandysiu.
– Kas turi pasikeisti iki 35-erių?
– Galbūt tuomet jau galėsiu pasakyti, kad žinau, ką reiškia eiti iš proto dėl meilės vyrui.
– Bet juk jūs taip mylėjote!
– Taip, mylėjau, bet nesikrausčiau iš proto. Mūsų su Aleksejumi jausmas buvo ramus, harmoningas. Tai išties buvo pati tikriausia meilė – be kančių, blaškymosi, plėšymosi. Galima liga pavadinti meilę, kuri aptemdo protą, žvilgsnį, kai tu nieko nematai. O gal aš ir nenoriu tokios beprotiškos meilės.
– Galbūt tai lemia ir jūsų charakteris. Lietuviškas, baltiškas kraujas gal neleis išprotėti dėl meilės.
– Kas žino? Dabar neįsivaizduoju savęs, kamuojamos meilės kančių.
– O ar gali būti, kad jau nesutiksite savo meilės?
– Žinoma, apie tai galvojau, bet manęs tai negąsdina. Aš linkusi gyventi šia diena. Mąstyti apie ateitį, numatyti penkiolika žingsnių į priekį – sutikite, daugiau vyrų dalia.
O moteris... Mes tokios nenuspėjamos, įnoringos, neatsargios. Moteris negali visko numatyti. Vyras tiesiog atsiranda jos gyvenime, apglėbia ir sako: „Viskas, dabar tu su manimi.“ Ir čia jau nieko nepadarysi.
Dabar turiu tik vieną vyrą – savo mažąjį Fiodorą, su kuriuo jaučiuosi visiškai saugi.
Parengė Milda Augulytė
