Antruoju „InCulto“ lyderiu vadintas A.Morlencas, grojęs bosine gitara, tą dieną, kai su bičiuliais koncertavo paskutinį kartą, laiko išskirtine – tada vyro gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
2003 metais susibūrę „InCulto“ vyrukai drebino Lietuvą melodingais hitais, kasmet susižerdavo krūvas muzikinių apdovanojimų, o 2010-aisiais išgyveno gražiausius metus, kai buvo išrinkti atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse Osle.
Su kūriniu „Eastern European Funk“ pasirodžiusi „InCulto“ sulaukė didžiulio pasaulio žiniasklaidos dėmesio, bet į „Eurovizijos“ finalą nepateko.
Lygiai po metų grupė pranešė nutraukianti veiklą. Jos lyderis Jurgis Didžiulis ėmėsi solinės karjeros ir Lietuvos scenoje žiba iki šiol. O štai kiti kolektyvo nariai išsibarstė kas kur.
„Reikia susigaudyti, kada geriausia nulipti nuo scenos ir pasakyti: šitame taške baigiame ir atverčiame naują gyvenimo lapą“, – LRT televizijos laidoje „Emigrantai“ kalbėjo A.Morlencas.
Koks bus tas naujas lapas, pasitraukdamas nuo scenos Aurelijus dar neįtarė ir neturėjo jokio plano. Kelis mėnesius vyras ramiai praleido namie su dabar jau buvusia žmona ir dukterimi, o tada nusprendė, kad metas pokyčiams.
„Lietuvoje tuomet nebuvo veiklos ir reikėjo priimti sprendimą: arba sėdėti ir laukti stebuklo, arba išvykti ir keisti specialybę. Nutariau vykti į Vokietiją, nes čia gyveno mano tėvai“, – apsisprendimą prisiminė buvęs muzikantas.
Visi, kurie pažįsta Aurelijų, manė, kad Vokietijoje jis darys tai, ką moka geriausiai, – gros: gal suburs grupę, gal sieks solinės karjeros. Aurelijus tokio tikslo neturėjo. Jis užsimojo užkariauti gastronomijos pasaulį.
Praeityje garsus muzikantas ruošti maistą mėgo visą gyvenimą, bet nebuvo bandęs to daryti nepažįstamiems žmonėms.
Ir staiga visas gyvenimas pasikeitė: žmogus, kuriam plojo tūkstančiai klausytojų Lietuvoje, žmogus, kuris lipo ant didžiausio Europoje muzikos konkurso scenos, stovėjo užkandinės virtuvėje ir dirbo paprasčiausius darbus.
„Prieš ketverius metus įsidarbinau pirmoje virtuvėje. Neturėjau jokių žinių apie virėjavimą, gastronomiją, nemokėjau ir vokiečių kalbos. Dirbau restorane „McDonald’s“, – prisiminė emigrantas.
Greitojo maisto restorane Aurelijus dirbo daugiau nei pusę metų, įvaldė gastronomiją, pramoko vokiečių kalbos ir po truputį pradėjo kopti karjeros laiptais: išėjo dirbti į viešbutį, paskui – jau į aukšto lygio restoraną.
Lietuvis pabrėžė, kad pradžia nebuvo lengva: „Viskas buvo nubraukta, ir stovėjau plikas nuogas – be jokios praeities, be jokių žinių, be kalbos. Turėjau su kitais atvykėliais iš Afrikos, iš Ramiojo vandenyno salų kartu stoti ir dirbti. Ir įrodyti, kad esu geresnis, kad galiu gauti geresnes pareigas, atlikti sudėtingesnius darbus.“
Daugelis jo kolegų buvo žmonės, nusivylę gyvenimu, neturintys ambicijų ir norintys tik užsidirbti duonos kąsniui. A.Morlencas tuo metu labiausiai baiminosi, kad šis darbas netaptų nuolatinis.
Buvęs muzikantas naujoje šalyje ne kartą patyrė tą beviltišką jausmą, kai supranti, kad nuo tavęs niekas nepriklauso. Kai jautiesi bejėgis ir suvoki, kad tavo balsas čia nieko nereiškia.
„Šita patirtis labai aiškiai nuleido ant žemės. Parodė, kur ta žemė yra, nes iki tol skraidžiau padebesiais“, – prisipažino emigrantas.
Dar pirmą mėnesį dirbdamas greitojo maisto restorane „McDonald’s“ Aurelijus gavo užduotį – nuskusti kitoje šaldytuvo pusėje per daug metų susikaupusius riebalus. Tam prireikė bene 4 dienų. Atlikus šį darbą vadovas lietuviui pasakė, kad viską buvo galima nepalyginamai palengvinti.
„Jis pasakė: žinai, yra toks purškalas – užpurški ir nubėga viskas. Bet mes apskaičiavome, kad mums neapsimoka. Jis per brangus. Mums pigiau, kad tu sėdėsi ten ir 3 dienas valysi.“ Tai buvo mano pirmas mėnuo Vokietijoje. Tuomet pamaniau: gerai, vadinasi, tokia žmogaus vertė“, – šyptelėjo Aurelijus.
Sunku buvo ne tik darbe, bet ir naujuose namuose. Persikėlus į Vokietiją tarp Aurelijaus ir žmonos kildavo vis daugiau buitinių nesutarimų, atsirado įtampa.
„Vienam gal būtų buvę lengviau, bet mes buvome šeima su mažu vaiku – dukrai tuo metu buvo 2 metai. Į darželį jos nepriėmė, vienas iš tėvų turėjo likti namuose, visokių niuansų buvo“, – pasakojo A.Morlencas. Galiausiai pora išsiskyrė.
Lietuvoje turėjęs daugybę draugų, nuolat vakarėlius rengęs Aurelijus Vokietijoje tapo ramiu žmogumi. Nepaisant to, liūdesio ir ašarų buvusio grupės „InCulto“ muzikanto pasakojime nėra. Aurelijus ne iš tų, kurie pasiduoda.
„Buvo labai sunku, bet visą laiką ėjau į priekį“, – teigė A.Morlencas, pristatydamas tai, ką turi dabar.
Jau gyvendamas Vokietijoje lietuvis Utenos kolegijoje pradėjo studijuoti turizmo ir viešbučių administravimą. Kai trečiame kurse reikėjo atlikti praktiką viešbutyje, jis pasirinko vieną geriausių – penkiomis žvaigždutėmis įvertintą „Hotel Krone“ Asmanshauzeno miestelyje (Reingau regionas). Po pusės metų praktikos Aurelijus gavo pasiūlymą likti čia dirbti.
Siekti karjeros Vokietijoje sunku. Patys vokiečiai metų metus laukia, kol pakils laipteliu, o atvykusiems imigrantams dar sudėtingiau – dažnas net ir dirbęs dešimtmetį nepajuda iš vietos. Todėl Aurelijaus istoriją galima vadinti išimtimi.
„Pirmos mano pareigos buvo viešbučio administratorius, bet labai greitai tapau viešbučio valdytoju“, – apie karjerą 500 metų senumo viešbutyje pasakojo buvęs „InCulto“ narys ir pabrėžė, kad tokios pareigos yra geros, bet ir atsakomybė didelė.
Viešbutyje „Hotel Krone“ šimtus metų apsistodavo turtingiausi ir galingiausi žmonės nuo Johanno Wolfgango van Goethe iki imperatorienės Sisi, todėl jis iki šių dienų traukia aukštuomenę, net karališkųjų šeimų atstovus. Aurelijui irgi teko priimti vieną Vokietijos princesę.
Vedžiodamas po viešbutį, kuriam vadovauja kartu su direktoriumi vokiečiu, Aurelijus gali papasakoti apie kiekvieną jo kampą. Jis sakė, kad šių istorijų prašo visi, čia bent kartą užsukę, nes kiekvienas kambarys, kiekvienas baldas – vertybė, kokių greičiausiai niekur kitur pasaulyje nepamatytum.
„Mes pardavinėjame ne tik nakvynę, bet ir legendą“, – pabrėžė viešbučio valdytojas.
Ant viešbučio durų Aurelijus netrukus užklijuos labiausiai pasaulyje vertinamą restoranų virtuvės apdovanojimą – „Michelin“ žvaigždutę. Iš šios organizacijos viešbutis įvertinimą gauna jau ne pirmus metus.
Aurelijus neplanuoja vėl kurti dainų ar juolab keliauti į „Euroviziją“. Muzikanto gyvenimas – jau praeitis, o ateitį jis įsivaizduoja viešbučių versle. Tiesa, tai nebūtinai turi būti Vokietijoje – vyras pagalvoja apie grįžimą į tikruosius namus.
„Nespjaunu į šulinį ir niekada nesu sakęs, kad negrįšiu į Lietuvą. Atvirkščiai, jeigu mano žinių prireiks Lietuvoje, rytoj susikraunu lagaminą ir važiuoju“, – pokalbį baigė A.Morlencas.
Parengė Milda Augulytė
