Europos čempionė A.Palšytė neseniai dažnai vaikštinėjo Palangos paplūdimiu – taip po įtempto sezono lengvaatletė stengėsi atgauti jėgas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Sportininkė galiausiai įveikė nesėkmių ruožą ir sulaukusi savo valandos šiuos metus pradėjo trankiai – Belgrade vykusiame Europos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate užkopė ant aukščiausio pakylos laiptelio, perskridusi 2 m 1 cm aukščio ribą ir ne tik pagerinusi Lietuvos rekordą, bet ir pirmoji tai padariusi Baltijos šalyse. Perkopti 2 metrų aukštį iki šiol pasaulyje pavyko nedaugeliui moterų.
Iki auksinės pergalės A.Palšytė ėjo ilgai. Užsispyrusi, kovinga mergina sunkiai dirbo ir atkakliai siekė tikslų, tačiau lemtingą akimirką vis kas nors pakišdavo koją.
Traumos būdavo dažnos palydovės. Prieš porą metų Pekine vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate A.Palšytė galėjo ir nedalyvauti: po intensyvaus pasirengimo etapo jautėsi pavargusi, bet į tai nekreipė dėmesio, kol darydama pratimą pajuto didžiulį skausmą nugaroje.
„Nelabai galėjau išlipti iš lovos, ir tai buvo likus dviem savaitėms iki pasaulio čempionato. Tuo metu tai buvo tragedija, blogiausia, kas gali atsitikti. Jaučiausi padirbėjusi, pasportavusi, atrodė, kad viskas bus gerai, ir staiga – še tau“, – LRT televizijos laidoje „Gyvenimas“ krimtosi sportininkė.
Kiek geriau pasijutusi Airinė į Pekiną tąkart išvyko, bet tokių skausmų, kurie netrukus vėl persmelkė kūną, nelinkėtų net didžiausiam priešui.
Po dienos laukė atranka, o sportininkė vos galėjo judėti. Pusantros paros ji dirbo su kineziterapeutais, masažavosi, gėrė didžiules dozes nuskausminamųjų ir vis dėlto pritrūko kokio pusdienio, kad galėtų patekti į finalą.
Šuolininkams reikia nemažai dvasios stiprybės ne tik tam, kad įveiktų aukštai pakeltą kartelę, bet ir atlaikytų visuomenės spaudimą: kai iškovoji aukštą vietą, tavimi džiaugiasi visa šalis, bet jei fortūna nusisuka, lieki vienui vienas.
O juk rezultatams turi įtakos net tokios detalės kaip pasikeitusi laiko juosta. Būtent taip atsitiko pernai vykusiose Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
„Kūnas mieguistas ir dirglus, o turi siekti geriausių rezultatų. Per aklimatizacijos dienas sportininkas praranda bent pusę galimybių, raumenų pajėgumo, tos sprogstamosios jėgos. Finale norėjau prasmegti skradžiai, nejaučiau savo kojų, kūno“, – olimpiados sunkumus prisiminė šuolininkė.
Jau antrose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi lietuvė pateko į finalą ir užėmė 13 vietą, tačiau žinodama savo galimybes rezultatu buvo nepatenkinta.
Nuo mažens visas nesėkmes savyje išgyvenanti mergina tąkart pajuto, kad vienai su emocijomis susitvarkyti nepavyks. Vos grįžusi į Lietuvą ji išskubėjo į tėvų namus, tą naktį pokalbiai su mama netilo iki paryčių.
Slogi nuotaika ir prisiminimai apie pasirodymą Brazilijoje sportininkę persekiojo dar ilgai.
„Buvau labai nuliūdusi, apėmė depresija, slogios mintys. Būdavo, prabundu naktį nuo košmarų, kad esu šuolio sektoriuje ir negaliu nieko padaryti – mane tarsi kažkas laiko. Ir dabar manau, kad galėjau pasirodyti daug geriau. Apmaudu. Su tokiomis nesėkmėmis sunku susitaikyti“, – nelinksmai kalbėjo lengvaatletė.
Po nesėkmės olimpinėse žaidynėse pasigirdo kalbų, kad A.Palšytė ketina pristabdyti karjerą ir net susilaukti kūdikio. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad iškilusiems sunkumams mergina taip lengvai nepasiduos.
Su trenere Tatjana Krasauskiene Airinė išdrįso paeksperimentuoti ir pakeisti kai kuriuos treniruočių elementus – jie vėliau ir atvedė į sporto aukštumas.
„Tai metai, kurių taip lengvai negaliu išbraukti iš gyvenimo. Esu per jauna baigti karjerą. Be to, susiklostė itin palankios aplinkybės: dėl dopingo vartojimo diskvalifikuotos Rusijos sportininkės, vienos pagrindinių mano konkurenčių, šuolininkių į aukštį lygis man įkandamas, juolab kad pati tobulėju, artėju prie sportininkių elito, geriausiųjų trejetuko. Sudėjusi visus pliusus ir minusus, nutariau, kad nebūtų per daug logiška viską nutraukti“, – apsisprendimą tęsti karjerą pagrindė A.Palšytė.
Išgirdęs šią žinią neapsidžiaugė sportininkės mylimasis. Nuo šešiolikos metų Airinė romantiškus jausmus puoselėja buvusiam lengvaatlečiui, 400 m barjerinio bėgimo rungtyje sėkmingai besivaržiusiam Valdui Valintėliui. Pora kartu jau 8 metus.
„Jam buvo skaudu. Tai buvo mano sprendimas, nors gal turėjo būti šiek tiek bendras. Vis dėlto savo gyvenimą projektuoju pati. Bent jau kol kas nesu sukūrusi šeimos ir niekam neturiu būti atskaitinga, prie ko nors derintis“, – sakė jauna moteris.
Pastarieji ketveri metai įsimylėjėliams ypač sunkūs – juos skiria daugiau kaip 800 kilometrų.
Trejais metais vyresnis vaikinas Kopenhagoje įgijo biochemijos mokslų magistro laipsnį ir vienoje šios šalies įmonių kopia karjeros laiptais.
Nors lėktuvu skrydis iki Danijos sostinės trunka tik šiek tiek daugiau nei valandą, atstumas santykiams tapo didžiuliu išbandymu.
„Atrodė, nieko tokio, kad jis išvyks, – paskraidysime vienas pas kitą. Bet ilgainiui tai ima erzinti: ilgai nesimatai, pradedi tolti, susirandi naujų draugų, pradeda skirtis interesai, pomėgiai, randasi daugiau nesusikalbėjimo, irzlumo. Turi savo režimą, o kai susitinki, išsimuši iš įprasto ritmo, tai taip pat erzina“, – nelinksmai kalbėjo A.Palšytė.
Kad ir kaip sunku būti atskirai, sąlygos grįžti į Lietuvą Airinė mylimajam nekelia: „Negaliu būti tokia savanaudė ir prašyti, kad grįžtų ir būtų namų šeimininkas. Nelogiška. Kodėl taip turėčiau elgtis? Paskui gal jis kaltins mane visą gyvenimą, kad sugadinau karjerą.“
Dar nesulaukusi pilnametystės Airinė buvo pakviesta studijuoti ir treniruotis JAV, tačiau tąkart vykti už Atlanto atsisakė. Būti toli nuo artimųjų, su kuriais dėl įtempto treniruočių grafiko ir taip retai susitinka, atrodė per sunku.
„Amerikoje šiek tiek kitokia sistema. Kol esi studijuojantis sportininkas, kol už tave mokama stipendija, neturi teisės dalyvauti komercinėse varžybose arba gauti atlygio iš reklamos, rėmėjų. Kol esi universiteto nuosavybė, tol neužsidirbi.
Aš gana anksti pradėjau gauti pajamų, važinėti į įvairias varžybas ir jau būdama 19-os galėjau su draugėmis nuomotis butą, gyventi nepriklausoma nuo tėvų. Amerikoje to nebūčiau galėjusi padaryti“, – pasakojo sportininkė, jau ne pirmus metus dalyvaujanti ir aukščiausio lygio komercinėse varžybose, pavyzdžiui, Deimantinės lygos.
Lietuvė mano, kad sprendimas likti gimtinėje buvo teisingas, ir dėl to jai dar neteko gailėtis.
„Tokios šalys kaip Amerika, Rusija, kuriose sportas yra politika, turi daugybę sportininkų, pretenduojančių į vieną rungtį, o išvykti į čempionatą gali daugiausia trys.
Man labai pasisekė, kad Lietuvoje tokios konkurencijos nėra ir nuo labai jauno amžiaus galėjau dalyvauti varžybose kaip mūsų šalies atstovė, kaupti patirtį. Galbūt dėl to pavyko dar jaunai pasiekti geresnių rezultatų“, – samprotavo lengvaatletė.
Aukštumų siekiančiam sportininkui reikia daug dirbti ir laikytis griežto režimo. Nuo ankstyvos paauglystės rimtai sportuojančiai A.Palšytei teko praleisti ne vieną vakarėlį ir pasimatymą su mylimuoju.
Tokiu tempu mergina gyvens dar iki Tokijo olimpinių žaidynių, kurios vyks po pusketvirtų metų.
Parengė Milda Augulytė
