Komedija „Kaukazo belaisvė“ – antras filmas, kurio pagrindinis herojus Šurikas (aktorius Aleksandras Demjanenka), ir paskutinis, kuriame vaidino garsioji trijulė Bailys, Nevėkšla, Patyręs (Trus, Balbies, Byvalyj) – aktoriai Georgijus Vicinas, Jurijus Nikulinas ir Jevgenijus Morgunovas.
Istorija apie tai, kaip atvykusią į Kaukazą studentę Niną (akt. Natalija Varlej) pagrobia vietos viršininkas Sachovas (akt. Vladimiras Etušas), sulaukė didžiulės sėkmės. Vienos populiariausių SSRS istorijoje komedijų premjera įvyko lygiai prieš pusę amžiaus – 1967 metų balandį.
Scenaristams, kurie niekaip negali sugalvoti naujo siužeto, vertėtų pasimokyti iš amžinatilsį rusų dienraščio „Komsomolskaja pravda“ korespondento Jakovo Kostiukovskio: du garsiausius savo scenarijus jis parašė įkvėptas paprasčiausių spaudos publikacijų.
Savaitraštyje „Za rubežom“ jis perskaitė žinutę apie žmogų, kuris bandė pervežti iš Italijos į Šveicariją briliantus, paslėptus gipse, – taip atsirado „Briliantinė ranka“.
Kitame laikraštyje rado publikaciją apie merginą, kuri atvyko pas Kaukaze gyvenančią tetą; vietos gyventojai bandė ją išpirkti už avinų bandą. Taip atsirado „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai“.
Šurikas iš „Kaukazo belaisvės“, tiesą sakant, ne tas pats, apie kurį sukosi veiksmas filme „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“. Pirmajame filme jis studijavo politechnikos institute, o antrajame kažkodėl tapo tautosakininku.
Jį vaidinti turėjo ne A.Demjanenka, o Aleksandras Potapovas, tačiau šis aktorius pasielgė lengvabūdiškai: tuo metu vyrui labiau rūpėjo išsiaiškinti santykius su jauna žmona, todėl jis nekreipė dėmesio į filmavimo grupės direktoriaus telegramas, raginančias atvykti į filmavimą.
Tik vėliau A.Potapovas suprato pražiopsojęs vaidmenį kultiniame filme. Vietoj jo L.Gaidajus pasikvietė gerai pažįstamą A.Demjanenką. Nors šiaip jau režisierius nemėgo kartotis, net nenorėjo legendinės J.Morgunovo, J.Nikulino ir G.Vicino trijulės – juk jie jau vaidino jo filmuose „Šuo Barbosas ir neįprastas krosas“, „Degtindariai“, „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“.
Scenaristams J.Kostiukovskiui ir Morisui Slobodskiui teko ilgai įrodinėti, kad jie čia puikiai tiks. Režisierius nusileido, bet pareikalavo scenaristų iškilmingai prisiekti, kad jie paskutinį kartą įtraukia trijulę į scenarijų.
Dalyti filmą į atskiras istorijas, kaip buvo „Operacijoje“, L.Gaidajus taip pat atsisakė. Iš pradžių Ninos pagrobimo istorija buvo tik pirmoji scenarijaus dalis. Antrojoje Nina ir Šurikas gaudė kalnuose sniego žmogų – paskui paaiškėjo, kad ječiais apsimetė tie patys Bailys, Nevėkšla ir Patyręs, slapstęsi nuo milicijos.
Ninos vaidmens atlikėja rinkta iš dešimčių merginų – tiek niekam nežinomų, tiek garsių jaunųjų aktorių Anastasijos Vertinskajos, Natalijos Fatejevos, Valentinos Maliavinos, Larisos Golubkinos, Natalijos Selezniovos, Natalijos Kustinskajos ir kitų.
Galiausiai režisierius Georgijus Jungvaldas-Chilkevičius pasiūlė L.Gaidajui išbandyti 19-metę cirko ekvilibristę N.Varlej, kuri ką tik debiutavo kine jo filme „Vaivorykštės formulė“.
Grakšti tamsiaplaukė gražuolė, kurios gyslomis teka prancūzų ir valų kraujas, L.Gaidajui labai patiko. Tiesa, tuo metu Natalija nebuvo profesionali aktorė, todėl ją įgarsino aktorė Nadežda Rumianceva („Merginos“). Užtat kaip profesionali cirko artistė N.Varlej visus triukus atliko pati.
Filmuojant „Kaukazo belaisvę“ problemų kilo aktoriui G.Vicinui. Jis buvo blaivininkas, o pagal scenarijų turėjo vienu mauku išgerti bokalą alaus. Aktorius kategoriškai atsisakė tai daryti ir alus buvo pakeistas erškėtuogių gėrimu.
Filmuojant vieną dublį po kito G.Vicinas išgėrė jo gal penkis bokalus, kol kažkas pastebėjo: „Netinka! Nėra putos!“ J.Nikulinas pasiūlė į bokalą įdėti vatos, tačiau G.Vicinas neištvėrė: „Šeštas netilps. Ar su vata, ar be jos!“
„Kaip sau norite, – įsikišo režisierius. – Filmuoti dar vieną dublį teks. Ir šįkart su tikru alumi.“ Blaivininkui G.Vicinui teko per jėgą išgerti bokalą alaus.
Aktoriaus V.Etušo herojų, nuotakos „pirkėją“, vadino draugu Sachovu. Scenaristams visiškai nerūpėjo, kaip jį pavadinti, tik reikėjo, kad pavardė nekeltų sąsajų su jokiu Kaukazo regionu, – baimintasi, kad vieno ar kito krašto gyventojai gali įsižeisti.
Iš pradžių niekšelio pavardė buvo Achochovas, o Sachovą netikėtai pasiūlė L.Gaidajus. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo gerai suplanuotas kerštas: Sachovas buvo kino studijos „Mosfilm“ Komunistų partijos komiteto sekretorius, kadaise neišleidęs režisieriaus į užsienio kelionę.
L.Gaidajaus pokštą kino studijoje pastebėjo, pareikalavo herojų pervardyti, o filmą pergarsinti. Tada neišlaikė J.Nikulinas. Jis nuėjo pas kultūros ministrę Jekateriną Furcevą ir pranešė, kad dėl vieno įsižeidusio žmogaus ketinama švaistyti valstybės pinigus pergarsinimui. J.Furceva įniršo, paskambino į „Mosfilm“ ir pareiškė, kad tie, kurie rengiasi pergarsinti „Belaisvę“, tegul moka iš savo kišenės.
O štai dainų tekstus teko keisti. Dainoje „Jeigu aš būčiau sultonas“ nieko šventvagiško tarsi nerado, bet ji nepatiko kino studijos „Mosfilm“ vadovui Ivanui Pyrjevui: jam pasirodė, kad epizodas stabdo veiksmą.
L.Gaidajui nesinorėjo išmesti dainos – jis tik sutrumpino ją vienu posmeliu: „Jeigu kiekviena žmona duos po šimtą gramų, / Iš viso bus trys šimtai – tai jau šis tas! / Bet kai įšilęs grįšiu namo, / Manęs lauks trys skandalai!“ („Jesli dast mnie žena každaja po sto, / Itovo trista gram – eto koešto! / No kogda „na broviach“ prichožu domoj, / Mnie skandal predstoit s každoju ženoj!“)
Naują variantą parodė I.Pyrjevui ir jis apsidžiaugė: „Na štai, visiškai kas kita!“
Epizodas filme liko, bet L.Gaidajus persiėmė baime dėl dainų, kurios neva stabdo veiksmą, ir iš savo kito filmo – „Briliantinės rankos“ – vos neišmetė Andrejaus Mironovo šokio denyje ir dainos apie nesėkmių salą. Vos įkalbėjo palikti.
Kitoje garsioje „Belaisvės“ dainoje apie lokius iš pradžių buvo eilutės: „Kažkur baltuose ledynuose, ten, kur visada šalta, kasosi lokiai nugarą į Žemės ašį...“ („Gdieto na bieloj ldine, tam, gdie vsiegda moroz, češut spinoj medvedi o zemnuju os...“) Ir atitinkamai – „kasosi lokiai, sukasi Žemė“ („češutsia medvedi, vertitsia Zemlia“).
Meno tarybai neįtiko vienas žodis: kodėl žvėrys „kasosi“, nejaugi turi blusų? Žodis „trinasi“ pasirodė elegantiškesnis.
O pagrindinė „Belaisvės“ problema, kaip vėliau paaiškėjo, buvo tai, kad ji nepatiko Aleksejui Romanovui, Kinematografijos komiteto prie SSRS Ministrų tarybos pirmininkui.
Jis prieštaravo, kad filmas būtų rodomas kino teatruose, ir pageidavo, kad L.Gaidajus apskritai nebekurtų komedijų. Per peržiūrą salėje tvyrojo mirtina tyla, juokėsi tik kino mechanikai.
Po jos A.Romanovas pareiškė: „Filmas pateks į ekranus tik per mano lavoną.“ Vienas scenaristų J.Kostiukovskis neištvėrė nepašnibždėjęs kaimynui: „Taip pat variantas.“ Kinematografijos ministras nugirdo ir labai rimtai atsakė: „O štai čia jau politinis chuliganiškumas.“
„Kaukazo belaisvę“ išgelbėjo tik tai, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Leonidas Brežnevas užsigeidė privačiai pasižiūrėti kokią nors komediją ir nieko, išskyrus „Belaisvės“ kopiją, po ranka nepasitaikė.
L.Brežnevas džiūgavo kaip vaikas (kaip vėliau prisiminė J.Kostiukovskis, jam ypač patiko frazė „O štai kaimyniniame aūle jaunikis pagrobė partijos narę“), filmą žiūrėjo kelis kartus, paskambino A.Romanovui ir pasveikino jį su pergale. Po to A.Romanovas nedrįso nė žodžio tarti prieš L.Gaidajaus filmą.
Parengė Milda Augulytė
