Neseniai pasibaigusiame konkurse Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos vienuoliktokui pasirodymų metu publika plodavo atsistojusi. Įveikęs daugybę konkurentų vaikinas finale iškovojo trečią vietą.
Dėl genetinių pakitimų su neišsivysčiusia dešine ranka gimęs Emilis už negalios nesislepia.
Jis džiaugiasi gyvenimu, turi daug įdomios veiklos ir nepakenčia rodomo gailesčio. Ir per konkursą vaikinas kvietė žmones balsuoti už jo balsą, o ne už negalią.
Iš pradžių E.Korickis „Lietuvos talentuose“ tiesiog troško kuo geriau pasirodyti, tačiau po atrankų suprato galintis siekti finalo.
– Ar nenusiminėte, kad laimėjote ne pirmą vietą?
– Vieta esu patenkintas. Tai vienas didžiausių projektų Lietuvoje, o kaip muzikos atlikėjas aš aplenkiau visus konkurentus.
Mano gyvenimas tam tikra prasme pradėjo keistis jau po pirmos atrankos.
Žmonės atpažindavo gatvėje, sakydavo komplimentus, pateikdavo įvairių klausimų. Netgi sulaukiau kvietimų dainuoti įvairiuose renginiuose.
Pasibaigus projektui su namiškiais ir artimiausiais draugais surengėme nedidelį pobūvį. Ir mokykloje sulaukiau daug šiltų sveikinimų.
Kita vertus, man patinka, kad į mane visi žiūri taip, kaip ir anksčiau. Netapau žvaigžde, noriu, kad taip viskas ir liktų.
Gyvenimo vizija po „Lietuvos talentų“ nepasikeitė.
Mano tikslas visada buvo, yra ir, tikiuosi, labai ilgai bus dainavimu džiuginti žmones.
– Kokias emocijas patyrėte, kai jums dainuojant komisijos nariai bei žiūrovai pakilo nuo kėdžių ir plojo stovėdami?
– Apėmė labai geras jausmas. Tokios žiūrovų ir komisijos reakcijos nesitikėjau. Po to neužmigau naktį.
– Socialiniuose tinkluose rašote, kad esate pamišęs dėl muzikos, kad ji padėjo susikurti įdomesnį gyvenimą. Ar savo likimą siesite su muzika?
– Bijau profesionaliai studijuoti dainavimą, nes iš muzikos ne visada įmanoma pragyventi. Manau, ši maloni sritis liks pomėgiu.
Planuoju studijuoti anglų ir prancūzų kalbas Vilniaus universitete, bet mano gyvenimas yra toks dinamiškas, kad visko dar gali įvykti.
– Kaip susidomėjote muzika?
– Antroje klasėje mokytoja įvertino mano vokalinius sugebėjimus ir pasiūlė padirbėti papildomai.
Netrukus dalyvavau neįgaliųjų muzikos konkurse ir jį laimėjau. Pradėjau lankyti chorą, galiausiai šeštoje klasėje įstojau į Karolinišių muzikos mokyklą.
– Ką dažniausiai veikiate po pamokų?
– Muzikos mokykloje lankau vokalo pamokas. Dažnai dalyvauju įvairiuose renginiuose, esu Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ narys – mane kviečia į visokias socialines akcijas.
Mėgstu savanoriauti renginiuose, konferencijose, festivaliuose. Ten užsimezga pažinčių.
Labiau už viską patinka keliauti. Didžiausią įspūdį man padarė Pietų Korėja, kur dalyvavau tarptautiniame festivalyje. Ten netgi teko dainuoti ansamblyje korėjiečių kalba. Mano gyvenimas nėra nuobodus.
– Papasakokite apie draugę Laurą.
– Laura su manimi yra ir sunkiomis, ir džiaugsmingomis gyvenimo akimirkomis. Mudu mokomės vienoje klasėje ir draugaujame jau aštuonerius metus.
Simpatija įsižiebė trečioje klasėje. Aš net neprisimenu, kaip įsimylėjome, viskas įvyko natūraliai.
Šis žmogus yra nuostabus – ji draugė, mylimoji, įkvėpėja, vadybininkė, viešųjų ryšių specialistė. Pastaruoju metu Laura padeda įvesti tvarką socialiniuose tinkluose, kurie po „Lietuvos talentų“ tiesiog plyšta nuo informacijos, žmonių komentarų.
Su Laura galiu veikti bet ką. Pavyzdžiui, tris valandas romantiškai sėdėti ir žiūrėti į žvaigždėtą dangų, taip pat dalyvauti penkiuose renginiuose per dieną.
Mano draugei muzika artima sielai – ji groja smuiku.
– Savo draugei pusfinalyje skyrėte jausmingą prancūzišką dainą „Je t’aime“ (Myliu tave).
Po pasirodymo komisijos narys Saulius Urbonavičius-Samas neslėpė, kad klausantis dainos per kūną ėjo šiurpuliai, jis vos neapsiverkė. O aštrioji režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasakė, kad tokie kaip jūs gimsta kartą per dešimt metų. Kaip Laura įvertino jai skirtą dainą?
– Tai nuostabi daina, leidžianti giliai į ją panirti. Mano draugė salėje sėdėjo apsiverkusi.
– Būti kitokiam ne visada lengva. Ar yra tekę susidurti su nepalankiu požiūriu, patyčiomis?
– Man pasisekė, kad turiu nuostabią šeimą ir mokausi puikioje mokykloje, kur neįgalūs žmonės nuo pirmos klasės integruojami į sveikųjų aplinką.
Vaikams nuo mažens vedamos pamokos apie pakantumą, draugiškumą, aiškinama, kaip bendrauti su žmonėmis, kurie truputį kitokie.
Aš nematau jokių baisių žvilgsnių. Mane priima taip, kaip turėtų priimti bet kurį žmogų.
Tai, kad valdau vieną ranką, o ne dvi, nedaro įtakos aplinkinių požiūriui.
Man neteko savo atžvilgiu patirti nemalonių akimirkų, o jei jų buvo, tai nesužeidė širdies.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Turiu du jaunesnius brolius: vienam šešeri, kitam – vienuolika. Būna, jaunėliai mano kompiuterį nugvelbia, bet šiaip gerai sutariame.
Maži vaikai išdykauja – normalu, tai reikia atlaidžiai vertinti. Tėvai mane labai palaiko, nors nėra susiję su muzika. Mano mama yra vertėja, o tėtis – statybininkas.
– Kaip tėvai jus skatindavo, jei nedrįsdavote ko nors imtis?
– Tokių dalykų nelabai galiu prisiminti, nes drąsos turiu gal net daugiau nei tėvai. Nejaučiu jokių kompleksų.
Į nemalonius dalykus dažniausiai žvelgiu su humoru arba apskritai nekreipiu dėmesio.
Dalyvavimas televizijos projekte, viešumas turi dvi puses: vieniems žmonėms patinka tai, tą darau, kitiems atrodo, kad neturėčiau būti scenoje.
Aš nesileidžiu į tokias diskusijas. Jeigu kam nors nepatinka mano dainos ar balsas, tai ne mano reikalas. Juk ir man ne viskas patinka.
Vis dėlto pastebėjau, kad yra daugiau teigiamai nusiteikusių mano atžvilgiu muzikos klausytojų.
– Ar prieš eidamas į sceną turite kokių nors sėkmės ritualų?
– Neturiu jokių ritualų ar talismanų. Labai paprastai į viską žiūriu. Pavyzdžiui, norint neužmiršti dainos žodžių reikia juos gerai išmokti.
– Kaip nusiteikti gyventi pozityviai ir aktyviai? Juk pasitaiko ir juodų dienų.
– Gyvenimą reikia kurti be atvangos, nes tam, kad patiktų rezultatas, iš pradžių reikia dalyvauti procese.
– Jei žmogus jaučiasi balta varna, kaip jam išsikovoti vietą po saule?
– Balta varna yra ne vienintelė pasaulyje. Aplinkui nemažai baltų varnų, su kuriomis galima susidraugauti. Kartais naudingiau laiką leisti mažumoje, o ne daugumoje. Svarbiausia nebūti vienam, nes tada labai sunku.
– Jūs kokios spalvos paukštis esate?
– Prie tam tikrų žmonių pritampu, prie kai kurių – ne. Bet žinau, kad kiekvienoje kompanijoje rasiu žmogų, su kuriuo man bus tikrai įdomu ir kuriam aš būsiu įdomus.
Turiu daug pažįstamų, juos būtų sunku suskaičiuoti. O gerų draugų, kuriems galėčiau paskambinti ketvirtą ryto ir paprašyti pagalbos, yra gal trys ar keturi. Ir tai yra labai daug.
– Turite kokių nors buitinių pomėgių?
– Labai mėgstu gerti kavą ir moku ją paruošti įvairiais būdais. Tik labai tingiu tvarkyti virtuvę.
Apie rimtąją kulinariją nesvajoju. Manau, jei ką nors kepčiau, nieko gera iš to neišeitų.
– Ar yra atlikėjas, su kuriuo norėtumėte padainuoti duetu?
– Dainavimas su kitu žmogumi – tarsi bendravimas. O bendravimas būna malonus su bet kuriuo maloniu žmogumi.
Tad ne taip svarbu, ar tai žinomas, ar pradedantis muzikos karjerą atlikėjas, svarbiausia, ar gerai jausimės vienas šalia kito scenoje.
