Laivo dugnas sukaltas iš pušies lentų, priekyje ir gale pritvirtinti ragai, išlenktos pirmosios bortų lentos. Vėliau bus iškeltas eglinis 11 metrų aukščio stiebas, buomai burėms, kitokia įranga.
Rusnėje pamažu kyla plokščiadugnis medinis laivas – vytinė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais tokiais laivais Nemunu ir Vysla buvo plukdomos įvairios prekės.
Nacionalinės ekspedicijos (LRT televizija) dalyviai juo ketina apiplaukti istorines LDK ir Abiejų Tautų Respublikos žemes Lenkijoje. Ankstesnės dvi kelionės buvo skirtos Nemunui, o šįkart žygeiviai nutarė plaukti Vysla.
Trečioji Nacionalinė ekspedicija prasidės buvusių Rytprūsių teritorijoje – Narevo upėje, kurios pakrantėje dunkso kryžiuočių pastatyta galinga Malborko pilis. Finišas numatytas Aistmarėse – Kuršių marias primenančiame vandens baseine.
Planuojamas televizijos projektas truks ilgiau negu pernykštis – žygeiviai plauks apie tris savaites.
Vytinės konstruktorius rusniškis Simas Knapkis – vienas garsiausių Lietuvoje istorinių laivų specialistų.
S.Knapkio, kuris ir pats plaukioja etnografiniais laivais, patarimai pravertė pernykštės ekspedicijos dalyviams.
Prieš aštuonerius metus jis nedideliu laiveliu „Marių šuo“ iš Vilniaus Nerimi, o paskui ir Nemunu parplaukė namo į Rusnę.
Vytinė – tradicinis burinis upių laivas, gyvavęs nuo XV iki XIX amžiaus vidurio. Nacionalinės ekspedicijos užsakymu statomos vytinės ilgis sieks 13, o plotis – 2,7 metro. Tiesa, ji neprilygs didžiausioms LDK vytinėms, kurių korpusas būdavo net iki 50 metrų.
Medinis burlaivis svers apie tris tonas, jame sutilps 20 ekspedicijos dalyvių.
„Lietuvos upių dugne dunkso nemažai nuskendusių vytinių liekanų. Kai kurios buvo statomos tik vieninteliam reisui – iki Nemuno žemupio.
Kol kas archeologai rado tik vienos Merkio ir Nemuno santakoje gulėjusios senovinės vytinės griaučius. Jais remiantis statomas Nacionalinei ekspedicijai skirtas burlaivis“, – pasakojo S.Knapkis.
Ne tik S.Knapkis, bet ir kiti ekspedicijos dalyviai šiek tiek baiminasi dėl navigacijos sąlygų – pastaraisiais metais Narevas, Vysla ir kitos Lenkijos upės smarkiai nuseko.
Anksčiau Lietuvos ir Lenkijos upėse knibždėjo vytinių, bet kelionės tikslą pasiekdavo kas šešta. Irklais sunkiai valdomi plokščiadugniai upių burlaiviai subyrėdavo užplaukę ant seklumų, atsitrenkę į akmenis.
Rusnėje statomos vytinės bortų aukštis sieks daugiau nei metrą, o grimzlė – 40–45 centimetrų. Toks laivas turėtų įveikti Vyslos seklumas, bet jeigu upė bus smarkiai nusekusi, gali kilti problemų – iškeltą į krantą vytinę reikės pergabenti ten, kur daugiau vandens.
S.Knapkis žygeiviams jokių išskirtinių patogumų nežadėjo: „Vytinė – ne prabangi jachta. Bus įrengtas antstatas – patalpos, kur upeiviai galėtų pasislėpti nuo žvarbaus vėjo šuorų, lietaus, kepinančios saulės, susikrauti bagažą. Ugniakurą pakeis krosnelė.“
Laivadirbys šiek tiek apgailestavo, kad bures teks siūdintis ne iš lino audinio, o iš medvilnės.
„Kiekviena vytinė kuo nors skirdavosi. Ir mūsiškė bus kitokia – pritaikyta ne komerciniam reisui, o mokslinei etnografinei ekspedicijai senaisiais vandens keliais“, – sakė jis.
S.Knapkis yra atkūręs daug istorinių plokščiadugnių valčių. Tokių, kokias Nemuno žemupio žmonės šimtmečiais naudojo įvairioms reikmėms – žvejoti, prekiauti. Į svečius ar bažnyčią jie taip pat plaukdavo laiveliais. Taip anais laikais gyveno kraštas, kur burvalčių, irklinių laivelių būta daugiau nei arklių.
