Timo Burtono (58 m.) „Supermenas gyvas“. Sunku įsivaizduoti aktorių Nicolą Cage’ą (53 m.), vilkintį mėlyną aptemptą Supermeno kombinezoną, bet 1997 metais būtent jis buvo pasirinktas atlikti pagrindinį vaidmenį daug žadančiame filme „Supermenas gyvas“.
Dėl juostos sėkmės iš esmės nekilo jokių abejonių: kurti filmą pagal komiksą „Supermeno mirtis“ ėmėsi studija „Warner Bros.“, o režisuoti pats T.Burtonas. Tačiau tą dieną, kai aktoriai turėjo matuotis kostiumus, o iki filmavimo pradžios buvo likusios tik trys savaitės, studija netikėtai paskelbė nutraukianti projektą.
Pasirodo, per metus kino kompanija ir prodiuseris Jonas Petersas nesugebėjo suderinti scenarijaus, nors parengiamiesiems darbams jau buvo išleista 30 mln. JAV dolerių.
T.Burtonas iki šiol prisimena savo sumanymą ir „Supermenui“ skirtus metus vadina blogiausiu gyvenimo laikotarpiu.
Stanley Kubricko (1928–1999 m.) „Napoleonas“. Ko gero, vienas labiausiai kino mėgėjų vaizduotę žadinančių filmų būtų S.Kubricko „Napoleonas“.
„Didingiausias filmas istorijoje, kurio taip ir nesukūrė S.Kubrickas“, – taip šnekama apie šį projektą.
Garsusis režisierius ne vienus metus tyrinėjo prancūzų imperatoriaus bei jo artimiausių bendražygių gyvenimą ir planavo sukurti epinį filmą.
Jame turėjo dalyvauti daugiau kaip 50 tūkstančių statistų (40 tūkst. pėstininkų ir 10 tūkst. kavaleristų), Napoleoną ir jo žmoną Josephine turėjo vaidinti britų aktorius Davidas Hemmingsas (išgarsėjęs fotografo vaidmeniu Michelangelo Antonioni filme „Fotopadidinimas“) ir Audrey Hepburn. Rimtai svarstyta ir Jacko Nicholsono kandidatūra.
Holivudo studija MGM projekto atsisakė dėl per solidaus biudžeto: buvo planuojami net 5 milijonai dolerių – tais laikais milžiniška suma.
Koją pakišo ir sovietinio režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko „Vaterlo“, kuris nepaisant keliasdešimties tūkstančių statistų ir tada populiaraus Rodo Steigerio, vaidinančio Napoleoną, visiškai sužlugo. Studija nutarė, kad istorinio epo žanro laikai jau praėjo.
Alfredo Hitchcocko (1899–1980 m.) „Titanikas“. 1938 metų liepos 14 dieną A.Hitchcockas ir Holivudo prodiuseris Davidas O.Selznickas pasirašė naujo filmo sutartį.
Dokumentuose nebuvo tiksliai suformuluota, apie ką bus filmas, bet manyta, kad garsusis režisierius imsis „Titaniko“ istorijos.
Kol A.Hitchcockas Holivude derino būsimo filmo detales, jo asistentė Joan Harrison išvyko į Europą ieškoti dokumentinės medžiagos.
Darbas baigėsi net neprasidėjęs, nes D.O.Selznickas netikėtai nutarė, kad filmas, kurį pagal sutartį turi režisuoti A.Hitchcockas, bus Daphne du Maurier romano „Rebeka“ ekranizacija.
Vėliau šio sprendimo nesigailėjo nei režisierius, nei prodiuseris: 1941 metais „Rebeka“ pelnė A.Hitchcockui „Oskaro“ nominaciją. Prie „Titaniko“ garsusis režisierius niekada daugiau negrįžo.
Sergio Leone (1929–1989 m.) „Leningradas. 900 dienų“. 1984-aisiais baigęs „Kartą Amerikoje“ režisierius S.Leone rengėsi kurti epinį filmą apie karą.
Vieną vadinamojo spagečių vesterno žanro pradininkų įkvėpė amerikiečių žurnalisto Harrisono Salisbury knyga „900 dienų. Leningrado apgultis“.
Kad filmas būtų suprantamesnis Vakarų žiūrovams, pagrindinis herojus turėjo būti amerikiečių karo fotografas, Antrojo pasaulinio karo metais atsidūręs vokiečių apsuptame Leningrade ir priverstas ten praleisti visus blokados metus.
Blokada turėjo būti tik fotografo ir jaunos rusės meilės istorijos fonas. Pagrindinį vaidmenį S.Leone ketino siūlyti aktoriui Robertui De Niro.
S.Leone rado 100 milijonų dolerių, kurių reikėjo filmui, susitarė dėl filmavimo Sovietų Sąjungoje ir pavedė Ennio Morricone rašyti muziką. Planus sugriovė netikėta režisieriaus mirtis 1989 metais – jį ištiko širdies priepuolis.
Sergejaus Eizenšteino (1898–1948 m.) „Kapitalas“. Idėja ekranizuoti Karlo Marxo „Kapitalą“ ir dabar atrodo fantastinė, tačiau sovietinio ir pasaulio kinematografo klasikas buvo rimtai užsimojęs ją įgyvendinti.
1927-ųjų spalio 12-ąją dienoraštyje jis parašė: „Tvirtai apsisprendžiau filmuoti „Kapitalą“ pagal K.Marxo scenarijų.“
Pirmuosiuose režisieriaus apmatuose būsimas filmas apibūdintas kaip kino traktatas, o jį įkūnyti S.Eizenšteiną įkvėpęs Jameso Joyce’o romanas „Ulisas“, kuriame per vieno žmogaus vieną gyvenimo dieną parodoma visa Europos civilizacija.
Daug metų S.Eizenšteinas brandino šią idėją, bet taip ir nepradėjo jos įgyvendinti: filmas turėjo būti sudėtingas ir metaforiškas, o iš sovietinių režisierių reikalauta paprastumo ir aiškumo.
Parengė Milda Augulytė
