Solo partijas Varšuvoje šokanti M.Simonova gimė Visagine, jos tėvai į Lietuvą atvyko iš Rusijos (tėvas dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje).
Judrią ketverių metų mergaitę tėvai nuvedė mokytis akrobatikos, o būdama 12-os ji įstojo į Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių.
Dar mokykloje M.Simonova tapo kelių tarptautinių konkursų laureate.
Baigusi mokslus balerina įsiliejo į Nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjų trupę. Po metų buvo pakviesta į Varšuvos Didįjį teatrą, ten šoka iki šiol.
Filmas „Didysis baletas“ pasakoja apie provincijoje gimusios jaunos balerinos Julios gyvenimą. Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad ji pateko į Maskvos baleto mokyklą ir tapo Didžiojo teatro soliste.
Į siužetą įpintos meilės, pavydo, konkurencijos temos. Balerinos pedagogę vaidino garsi rusų aktorė Alisa Freindlich (82 m.).
– Vaidinate Maskvos Didžiojo teatro baleriną. Anksčiau lankėtės, o gal šokote šiame teatre?
– Ne, Didžiajame teatre pirmą kartą atsidūriau, kai atvykau filmuotis. Prieš filmavimus mane ir Aną (balerina A.Isajeva, įkūnijusi Margaritos herojės konkurentę Kariną. – Red.) pakvietė į teatrą pasižiūrėti baleto „Dama su kamelijomis“. Labai gražus spektaklis.
„Didžiojo baleto“ premjera taip pat vyko Maskvos Didžiajame teatre.
Kadangi medžiagos buvo prifilmuota labai daug, režisierius planuoja sukurti šio filmo keturių serijų televizinę versiją.
– Ar „Didžiajame balete“ vaizduojama artistų kasdienybė arti realybės?
– Filmas primena tikrą baleto artistų gyvenimą. Kai perskaičiau scenarijų, apėmė jausmas, kad jį parašė profesionali šokėja. Vaidindama neretai pasinerdavau į prisiminimus.
– Ar esate panaši apie savo heroję?
– Mudvi panašaus charakterio – drąsios. Visada buvau kovotoja, sugebėdavau apginti savo nuomonę. Vis dėlto mano ir herojės likimai yra skirtingi. Ji augo konfliktuojančioje, nepriteklių slegiamoje šeimoje, aš – darnioje. Tėvai mane visada labai palaikė. Todėl kuriant vaidmenį buvo nelengva įsivaizduoti, kaip jaučiasi balerina be artimųjų meilės ir paramos.
– Kas buvo sudėtingiausia kuriant šį vaidmenį?
– Vaidinti nebuvo sudėtinga, baletą šokti sudėtingiau. Sunkiausia buvo filmavimo aikštelėje nuoširdžiai, iš sielos gelmių verkti. Stengdavausi galvoti apie liūdnus dalykus. Po tokių scenų jausdavausi išsekusi.
– Ar užsimezgė bičiulystė su garsiomis rusų kino aktorėmis?
– Su A.Freindlich kartu nemažai vaidinome. Kadangi ji yra senyvo amžiaus, visi saugodavo, kad nenuvargtų. Kiek teko bendrauti, tai šauni, aktyvi, draugiška moteris.
– Kaip pavyko suderinti vaidybą ir darbą teatre?
– Teatro direktorius mane išleido 8 mėnesiams. Baleto artistės formos nepraradau, nes per filmavimus turėjome daug dirbti. Kiekvieną dieną treniravausi.
Kuriant filmą gyvenau išnuomotame bute Maskvos centre. Laisvalaikiu lankiausi teatruose, muziejuose.
Pasinaudojau proga pasisvečiuoti pas Rusijoje gyvenančius senelius.
– Kaip filmą įvertino širdies draugas?
– Mano draugas lietuvis, kartu gyvename Varšuvoje. Jis nėra iš baleto pasaulio. Tai santūrus žmogus, nežarstantis emocijų, tačiau mačiau, kad filmas jį sužavėjo.
– Filme vaizduojamos ir baleto pasaulyje rezgamos intrigos. Ar gyvenime buvote patekusi į intrigų voratinklį?
– Ne. Man pasisekė, nes visada dirbau labai draugiškuose kolektyvuose. Konkurencija egzistuoja, bet tai motyvuoja. Daug kartų teko kovoti dėl vaidmens.
Netgi rengdamasi spektaklio premjerai nežinai, ar tu gausi vaidmenį, ar jis bus patikėtas kolegei. Spektaklį repetuoja kelios artistų grupės – visi turi galimybę šokti, bet premjera viena ir nežinia, kam joje teks garbė šokti.
Nereikia baimintis, kad tave nugalės. Baletas – ne sportas, nėra rekordų. Baletas – menas, vieniems labiau patinka vienas atlikėjas, o kitiems kitas.
– Filme yra scena, kurioje pedagogę įkūnijanti A.Freindlich jūsų herojei dovanoja auskarus su deimantais. Ji sako, kad su jais šoko pagrindines partijas, o dabar perduoda mylimiausiai mokinei. Jūs esate gavusi iš mokytojų dovanų?
– Ne. Auskarų man niekas nedovanojo, tačiau tiek mane, tiek kitas mokines dėstytojai visada labai palaikydavo, pasikviesdavo į svečius, po egzaminų pavaišindavo.
– Jūsų herojė Julia paaukojo svajonę atlikti pagrindinį vaidmenį mokyklos baigimo spektaklyje, kad padėtų skurstančiai motinai.
Ji iš Karinos motinos sutiko paimti pinigų ir nusiuntė savajai, taip primabalerinos partiją perleisdama konkurentei.
Ar galėtumėte pasielgti taip pat?
– Kai mokaisi, nėra nieko svarbiau už galimybę išeiti į sceną ir troškimą būti geriausiai. Kai suaugi, požiūris keičiasi.
Jei atsidurčiau tokioje situacijoje kaip Julios, tikriausiai pasielgčiau taip pat, nes svarbiausia yra šeima.
– Vilniuje studijuodama baletą gyvenote bendrabutyje. Ar labai ilgėjotės Visagine likusios šeimos?
– Kai atvykau į Vilnių, nemokėjau lietuvių kalbos. Pirmaisiais metais daugiausia laiko būdavau viena, nes su kitais vaikais negalėjau susikalbėti.
Pradžia buvo labai sunki. Dažnai verkdavau, kasdien skambindavau mamai.
Tėvai manęs nevertė šokti, sakydavo, kad jei nenoriu ar negaliu, jie parsiveš namo. O man buvo nepriimtina manyti, kad ko nors negaliu. Dabar suprantu, kad mamai buvo dar sunkiau nei man.
– Ar jums teko laikytis griežtų dietų?
– Ne, nes neturėjau problemų dėl svorio. Pedagogai mus bardavo, jei pamatydavo valgančius bandeles, bet po egzaminų ar prieš atostogas prisivalgydavome daug.
– Filme gęstanti žvaigždė Antuanas Diuvalis (jį vaidino prancūzų choreografas Nicolas Le Riche’as) prieš pasirodymą scenoje sako: „Pagalvok, kam tu šoki.“ Tad kam jūs šokate?
– Visada šokdama galvoju apie savo tėvus. Kiekvienąkart prieš išeidama į sceną mintimis jiems padėkoju. Mano tėvai yra baleto gerbėjai. Kai šokau Lietuvoje, jie stebėdavo visus mano spektaklius. Ir dabar dažnai atvyksta į Varšuvą pažiūrėti spektaklių.
– Ar jau sušokote svajonių vaidmenį?
– Mano svajonių vaidmuo – Karmen. Gal jo jau ir neatliksiu. Kita vertus, atlikau daug vaidmenų, apie kuriuos negalėjau nė pasvajoti. Dirbau su labai garsiais choreografais.
– Ar esate patyrusi traumų?
– Ne, bet mano stuburas silpnas, bėgant metams vis labiau jaučiu nugaros skausmus. Dabar jau ne taip malonu šokti, kaip būdavo prieš penkerius metus.
– Baleto artisto karjera trumpa, vieną dieną sceną tenka užleisti jauniems. Gal jau galvojate, ką tada veiksite?
– Nesieju savęs nei su pedagogika, nei su choreografija. Neatmetu galimybės toliau filmuotis kine.
Lenkijoje vaidinti negaliu, nes lenkiškai kalbu su lietuvišku akcentu. „Didžiajame balete“ mano herojės lūpomis kalba kita aktorė.
– Kur išleidote honorarą, kurį gavote už filmą?
– Padovanojau tėvams kelionę į Vietnamą. Jie yra aistringi keliautojai. Ir aš už tuos pinigus pakeliavau po Europą.
