Dokumentinė juosta apie Tian Šanio kalnuose įsikūrusią ir klimato pokyčius tyrinėjančią A.Revutaitę sužavėjo Laguve (Lenkija) vykusio tarptautinio kino festivalio „Lubuske Lato Filmowe“ vertinimo komisiją.
Iš liepos pradžioje pasibaigusio renginio juostos kūrėjai parsivežė Sidabrinės kekės prizą, skiriamą už geriausią dokumentinę juostą.
Šaltis, audros, nuolatinis balansavimas ties mirties ir gyvybės riba. Tokiomis sąlygomis jau daugiau nei 30 metų vienui viena Tian Šanio kalnuose gyvena ir dirba A.Revutaitė.
Ji įsikūrusi dar nuo sovietmečio veikiančioje glaciologijos (mokslo apie ledynus) stotyje 3,5 kilometro aukštyje virš jūros lygio šalia Kazachstano, Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienų, ant Tujuksu ledyno.
Mokslininkė tiesiog dievina vienatvę ir tylą – būtent to reikia kruopščiam darbui.
2014 metais Kazachstano geografijos institutas A.Revutaitės vardu pavadino vieną iš ledynų, pažymėdamas didžiulį lietuvės indėlį į jų tyrinėjimą.
Filme yra du pagrindiniai herojai – moteris ir ledynas bei du antraplaniai veikėjai – šuo Altas ir katė Alisa.
Jie nenuilstamai pešasi, tačiau užėjus šalčiams vienas su kitu dalijasi šiluma. Daugiau jokios gyvos dvasios, tik kartais aukštai praskrenda kalnų paukščiai.
Pirmą kartą Tian Šanio kalnuose susitikti su mokslininke A.Stonys vyko kartu su operatoriumi Audriumi Kemežiu. Kūrėjai rizikavo, nes neįsivaizdavo, kuo baigsis susitikimas.
Jie suprato, kad teks dirbti atšiauriomis sąlygomis, įveikti didelius atstumus, iškęsti deguonies trūkumą, todėl vienos ekspedicijos nepakaks.
Antrą kartą A.Stonys į Tian Šanį kartu su prodiuseriu išsirengė po pusmečio.
Trečioje ir ketvirtoje ekspedicijose dalyvavo A.Stonys, operatorius A.Kemežys ir operatoriaus asistentas Mindaugas Survila.
Režisieriaus teigimu, kurti dokumentinį filmą visada ir sunku, ir lengva.
„Sunku, nes niekada nesi tikras, ar įvyks taip laukiamas stebuklas ir ar pavyks užfiksuoti gamtos bei žmogaus grožį.
Šįkart sudėtinga buvo ir tai, kad teko dirbti ekstremaliomis aukštikalnių sąlygomis, kur trisdešimt procentų mažiau deguonies, be to, ledynas alsuoja arktiniu šalčiu.
Filmavome tokį grožį, apie kurį nepapasakosi ir kurį gali tik užfiksuoti kamera“, – kalbėjo A.Stonys.
Operatorius A.Kemežys filmuodamas naudojosi ne skraidykle, o lazdomis, virvėmis ir svarmenimis, pagamintais iš akmenų.
Į kalnus teko kopti maždaug 7 valandas. Jeigu kūrybinė grupė būtų gabenusi specialius operatoriaus kranus, kopti būtų tekę kelias paras.
Filme mažai žodžių ir daug tylos, atsiveria beribė erdvė ir nuostabūs vaizdai.
„Žiūrėdamas šią juostą kiekvienas mąstys apie skirtingus dalykus. Vieni – apie gamtos didingumą ir žmogaus menkumą, kiti – apie gamtos trapumą ir žmogaus didybę.
Ir vieni, ir kiti bus teisūs, – samprotavo režisierius. – Kiekvienas laisvas suprasti savaip.“
Prizų lietus
* A.Stonio (nuotr.) filmas „Moteris ir ledynas“ šiemet festivalyje „Kino pavasaris“ buvo pripažintas žiūroviškiausiu Baltijos programos filmu. Jis taip pat pelnė programos „Baltic View“ pagrindinį prizą.
* Barselonos tarptautiniame kino festivalyje „Doc Barcelona“ filmas pelnė programos „What the Doc“ prizą. Šioje programoje pristatomi radikaliausi filmai, išsiskiriantys meniškumu.
* Krokuvos kino festivalyje darbas įvertintas dviem prizais: tarptautinės kritikų asociacijos FIPRESCI prizu ir Sidabriniu ragu (Silver Horn) kaip geriausias vidutinio metražo filmas.
* „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose jis pelnė du prizus: už geriausią dokumentinį filmą ir geriausią operatoriaus darbą.
