Per LNK rodomame seriale „Meilė gydo“ M.Polikevičiūtei patikėtas pagrindinis vaidmuo. Televizijos žiūrovams tai pirmoji rimta pažintis su teatre ir kine pripažinta aktore, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Aktorinius laurus Miglė pradėjo skinti anksti. Būdama 23 metų už vaidmenį spektaklyje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ ji gavo Auksinį scenos kryžių, o po ketverių metų mėgavosi kino elito plojimais – už antraplanį vaidmenį režisieriaus Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ pelnė Sidabrinės gervės apdovanojimą.
Daug vaidybinės patirties sukaupusi aktorė ryžosi įsiamžinti seriale, kuris jau dabar vadinamas vienu sudėtingiausių lietuviškos televizijos projektų: filmavimams Vilniuje buvo pastatyta naujutėlė ligoninė su visiškai įrengtomis palatomis ir veikiančiomis operacinėmis, aktoriai kasdien mokosi ne tik medikų kalbos ir terminų, bet ir dirbti su tikra operacinės įranga.
Dramoje M.Polikevičiūtė vaidina kolegų vertinamą chirurgę Ritą Senkutę. Nors ir kasdien kovoja dėl kitų žmonių gyvybių, jauna gydytoja viena rūpinasi dešimtmete dukterimi. Nemažai sumaišties įneša ir dviejų ligoninės chirurgų kova dėl Ritos dėmesio.
„Kai man pasiūlė pagrindinį vaidmenį ir pasakė, jog serialo veiksmas rutuliosis ligoninėje, iš karto sutikau. Mano herojė Rita yra griežta vadovė, chirurgė iš pašaukimo, tačiau tai kartu jautri, pažeidžiama moteris. Savo vidiniu piešiniu ji man suprantama ir artima, tačiau reikia įdėti pastangų, norint įvilkti ją į materialų apvalkalą“, – kalbėjo M.Polikevičiūtė.
– Kaip ruošėtės serialui apie ligoninės kasdienybę?
– Pirmiausia peržiūrėjau kelis amerikiečių serialus apie ligonines, taip pat – vokiečių laidą apie jaunų gydytojų kasdienybę. Keletą kartų buvau tikroje operacinėje, stebėjau tris operacijas.
Viena iš jų buvo itin rimta. Bet man reikėjo susipažinti su ligoninės darbu, personalo tarpusavio santykiais. Gyvenime vieną kartą laikiau rankose švirkštą, kai kurso draugė paprašė suleisti jai vitaminų.
Iki filmavimosi seriale medicinos įstaigoms didelės traukos nejaučiau. Bet kai atsirado noras sukurti kuo įtaigesnį herojės paveikslą, viskas, kas susiję su chirurgo darbu, man pasidarė įdomu, išnyko kraujo, įvairių specifinių kvapų baimė.
Vienu metu lankydamasi ligoninėje pamaniau, kad gal ne tą profesiją pasirinkau – juk čia tiek daug iššūkių. (Juokiasi.)
Pirmomis filmavimo dienomis nerimavau, ar pavyks atskleisti visas scenarijaus subtilybes ir įpūsti gyvasties personažui. Siužetas nuolat keičiasi, dar ne visos serijos išverstos į lietuvių kalbą. Esu mačiusi kelias Ukrainoje sukurto serialo serijas, bet vėliau man rekomendavo jo nežiūrėti, nes lietuviška versija yra šiek tiek kitokia.
Šiame seriale ypač daug dėmesio skiriama dialogams, kuriuose gausu medicinos terminų. Neslėpsiu, kiekvieną kartą savęs klausiu, kur padėti baimę, kad ji netrukdytų pasiekti rezultato.
– O ką darote, kai jaučiate, kad tai ne jūsų kūrybinė diena?
– Būna dienų, kada viskas eina kaip per sviestą, o būna, atrodo, jog į statų kalną rideni sunkų akmenį. Iš tikrųjų visas tas filmavimas – savotiškas mokymosi procesas.
Kai pradėjome filmuoti, jautriai reaguodavau manydama, kad kai kas vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Bet kartais scenos, kurios atrodo ne visai pavykusios, susidėlioja labai harmoningai.
Dirbame kiekvieną darbo dieną. Serialą filmuoti pradėjome liepą, turėtume užbaigti šių metų pabaigoje. Į filmavimus atvykstame maždaug 9 valandą ryto ir dirbame iki 18 valandos.
Keliuosi šeštą valandą ryto: pasimankštinu, užmetu akį į tekstą, pusryčiauju, vežu sūnų į darželį. Iš ten vykstu į filmavimą. Darbo pabaigoje gauname kitos dienos tekstą, jį mokytis pradedu važiuodama į vaikų darželį. Šiandien gavau keturis puslapius teksto.
Šiaip ramiausias laikas tekstui mokytis – kai sūnus užmiega.
– Ar nesunku kasdien įsijausti į vaidmenį, o po kurio laiko vėl nuo jo atsiriboti?
– Seriale lengviau susitarti su herojumi. O po spektaklio būna, kad grįžti namo, bet jauti, kad tavo mintis vis dar skaito herojaus lūpos.
Aš visada stengiuosi, kad vaidmuo laiku pasitrauktų iš gyvenimo. Juk jei visiškai pasinersi į vaidmenį, jis gali tave paskandinti.
Mano herojė Rita išgyvena vidinę dramą dėl komplikuoto gyvenimo, neišsipildžiusios meilės. Kartais vaidindama pagalvoju, kad neatskiriu, kur esu aš, o kur yra ji. Tiesa, identiškai situacijų, kokios vyksta seriale, neišgyvenau, bet juk kiekviena moteris turi sukaupusi meilės skaudulių.
– Ar buvo tokių situacijų, kai dėl jūsų meilės vienu metu kovojo daugiau nei vienas vyras?
– Kadaise tai patyriau. Bet meilės trikampiams sentimentų nejaučiu. Kai prasideda konkurencinė vyrų kova, moteris atsiduria nuošalyje – vyrai domisi vienas kitu, o ne santykių kūrimu su rūpima moterimi.
Mano akyse tokie vyrai iš karto tampa pralaimėtojais. Seriale irgi tos kovos šiek tiek yra.
– Jūsų herojei asistuoja lovelasas ir rimtuolis. Su kokiais vyrais jus likimas dažniau suvesdavo?
– Mane traukdavo aktyvūs, ryškūs vyrai. Bent jau anksčiau. Kita vertus, dažnai net negali paaiškinti, kodėl vienas ar kitas žmogus traukia.
Ir nebūtinai tą trauką lemia protas ar jausmai. Įtakos gali turėti seksualinis aspektas ar pasąmonėje įsirėžęs tėvo paveikslas.
– Ar tikrai meilė gydo, kaip teigia serialo pavadinimas? O gal, priešingai, dažniau susargdina, kankina, atima jėgas?
– Tikra, tyra meilė, manau, gydo visada. Kitas dalykas – ką žmonės vadina meile. Pavydas ir panašūs dalykai, skaudinantys ir griaunantys santykius, susiję su liguistu mąstymu ir meilės trūkumu.
Labiausiai mane vilioja meilė, kuri puoselėja, kuri laikosi tam tikros distancijos, neužgauna, suteikia galimybę atsiskleisti. Kada jaučiuosi mylima? Kai mane priima bet kokią.
– Ar namuose su sūnaus tėvu dažnai diskutuojate vaidybos tema?
– Jis mane palaikė prieš nusprendžiant vaidinti seriale. Darius – labai geras aktorius, jo nuomonė man yra svarbi. Mes nemažai kalbame apie vaidmenis.
Nežinau kiek kalbėjimas apie darbą yra veiksmingas asmeniniams santykiams. Bet ar įmanoma to išvengti?
– Kaip jus pakeitė motinystė?
– Atsirado kitoks pasaulio matymas, padidėjo atsakomybė. Iš pradžių nerimavau, ar pavyks viską suderinti, nes esu linkusi į perfekcionizmą.
Baimindamasi, kad motinystė nepakenktų aktorės karjerai, per anksti grįžau į teatrą. Baltramiejui buvo tik 9 mėnesiai. Spektaklio „Lilijomas“ repeticijų pertraukose lakstydavau jo maitinti.
Ant pečių užsikroviau didžiulį krūvį, tarsi sugrįžimas į darbą – beprotiška nauda tiek teatrui, tiek man.
Tačiau nebuvau geriausios formos grįžti į sceną. Dabar tai priimu kaip pamoką, davusią gerą trampliną ateičiai. Vėlesniame spektaklyje „Mūsų klasė“ aktorinis skrydis buvo daug ramesnis ir sąmoningesnis. Kuo toliau, tuo lengviau viską suderinu – vaikas sparčiai auga (Baltramiejui – 5-eri), vaidmenų vis daugiau.
– Įkūnijate sudėtingus moterų likimus – buvote prostitutė, žudikė, psichologinio smurtautojo auka, kluone gyva sudeginta jauna žydė, jausmų pasaulyje pasiklydusi moteris. Kas padeda įsigilinti į tokius kraštutinius vaidmenis?
– Renku medžiagą, žiūriu filmus, sėdžiu prie interneto. Bet, kaip ir gyvenime, kūryboje yra magijos.
Kai nuolat galvoji apie vaidmenį, ima vykti nepaaiškinami dalykai, kurie prišaukia reikalingas situacijas, žmones, mintis, o tai padeda kuriamam personažui įgyti reikiamą formą.
– Tačiau renkantis profesiją pirmiau įtaką darė ne teatras, o troškimas vaidinti Holivude?
– Nuo paauglystės svajojau apie Holivudą, žiūrėdavau įvairius filmus. Man kažkodėl labai patiko režisieriaus Rono Howardo filmas „Tolimas kraštas“ su Thomu Cruzu ir Nicole Kidman.
Aš jį mačiau gal dešimt kartų. Dabar T.Cruzas man nepatinka. Gal skonis pasikeitė. (Juokiasi.)
Vėliau buvau susižavėjusi meksikietiškais serialais. Vienu metu dievinau aktorę Thalią. Rinkau apie ją visokias iškarpas, iš serialų mokiausi ispanų kalbos – rašiausi žodžius ir jų reikšmes. Tada maniau, kad galbūt Meksika bus profesinės sėkmės šalis.
Vaikystėje matyti teatro pavyzdžiai man nepatiko. Kol mane, paauglę, mama nusivedė į Oskaro Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapną“ ir į „Roberto Zucco“. Šie spektakliai mane pakerėjo, nieko panašaus anksčiau nebuvau mačiusi. Supratau, kad nuvertinau teatrą jo nepažinodama.
Tada pamaniau, kad siekiant aktorystės man nebūtina kur nors toli važiuoti. (Juokiasi.)
– Atrodote rami, santūri, bet gal kartais savo santūrumą atsveriate išskirtiniais pomėgiais?
– Ne, aš mėgstu būti prie vandens, plaukioju, medituoju, bėgioju, gerai jaučiuosi gamtoje. Man patinka gilintis į save, skaityti psichologines knygas, domiuosi Rytų kultūra.
Man artimos sveikos gyvensenos, maisto derinimo, žaliavalgystės idėjos. Mėsą valgau retai. O kai diena numatoma darbinga, vengiu cukraus ir miltų, nes jie mane slopina.
– Ko nemėgstate buityje?
– Esu netvarkinga. Ir nežinau kodėl. Tvarka man patinka, bet ją suorganizuoti – tikras iššūkis. Noriu išmokti tvarkytis taip, kad tai būtų smagu.
Pamenu, vaikystėje mums būdavo griežtai paskirstyti tvarkymosi darbai, ir man tai būdavo kančia. Galbūt ir užaugus išliko asociacija, kad tvarkymasis yra sunkus darbas. Nors mano seserys labai tvarkingos.
– Ką jums reiškia pinigai?
– Laisvę, patogumą. Dabar važinėju viešuoju transportu, o norėčiau važiuoti automobiliu. Pinigai – priemonė, padedanti pasiekti svajonę. Norėčiau daugiau keliauti, namus persitvarkyti.
Gyvenu užmiestyje, ryšys su žeme vis labiau stiprėja. Šiais metais namuose atsirado daugiau gėlių, šalia jų jaučiuosi ramiau ir saugiau. Mane ypač džiugina, kad augalai, kuriuos sodinu, prigyja ir auga.
– Iki iki šiol nepamiršote svajonės nusifilmuoti Holivude. Su kokiu garsiu aktoriumi, jei turėtumėte galimybę, norėtumėte suvaidinti vienoje scenoje?
– Žinoma, kad su Leonardo DiCaprio! Tačiau įvykis būtų jau vien atsidurti filmavimo aikštelėje ir pamatyti, kaip jis dirba. Dabar prisiminiau, kad ir aš kartą galėjau nusifilmuoti Holivudo filme.
Prieš kelerius metus į Lietuvą buvo atvykęs režisierius iš Holivudo, norėjo čia kurti kostiuminį filmą apie XIX amžiaus laikus. Aš perėjau bandymus, buvau gerai įvertinta. Turėjau vaidinti jauną aristokratę, kurios vyras, švedų karininkas, meilę nustumia į antrą planą ir išvyksta į karą.
Režisierius žadėjo mane po šio filmo nuvežti į Holivudą, sakė, kad aš ten reikalinga! Oi, kiek buvo laimės. Tačiau filmas liko nesukurtas, nes nutrūko finansavimas. Tada, be abejo, nusiminiau.
