Toronto (Kanada) kino festivalyje A.Jolie pasirodė su savo vaikais: 16-mečiu Maddoxu, 13-mečiu Paxu, 12-mete Zahara, 11-mete Shiloh ir devynerių dvyniais Knoxu bei Vivienne.
Retai viešumoje matoma Holivudo žvaigždė tapo dar lieknesnė, panaši į porceliano statulėlę. O didelės išraiškingos aktorės akys atrodo taip, lyg būtų įpratusios prie ašarų, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
– Įsigijote namą Los Andžele, sukūrėte filmą „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“. Vadinasi, pradedate naują gyvenimo etapą? – žurnalistai paklausė „Oskaro“ ir trijų Auksinių gaublių laureatės A.Jolie.
– Pastarieji metai man buvo labai sunkūs. Daugiausia laiko skyriau sau ir savo vaikams. Bet tikiu, kad gyvenimas pamažėle grįš į normalias vėžes.
Antra vertus, kai lankausi karų ir epidemijų nusiaubtuose kraštuose, suprantu, kad kiti žmonės turi daug didesnių bėdų.
– Ar gyvenimas be sutuoktinio turi teigiamų pusių?
– Ne. Vienišės gyvenimas nėra gražus. Jis sunkus ir sudėtingas. Vienatvės jausmas mane žlugdo.
– Kaip vaikai reagavo į dramatiškus pokyčius jūsų šeimoje?
– Vaikai patyrė stresą, kurį mes su Bradu sukėlėme. Bet jie viską ištvėrė. Susigraudinau matydama, kaip jie vienas kitam padeda. Taip elgėsi net mažieji.
Dabar žinau – kai manęs nebebus, jie padės vienas kitam. Šis žinojimas suteikia man ramybės. Dabar jaučiu poreikį labiau pasirūpinti savimi.
Emocinė įtampa gali turėti įtakos ir mano sveikatai. Jaučiu, kad per operacijas (dėl vėžio grėsmės aktorei yra pašalintos abi krūtys. – Red.) mano organizmui teko atlaikyti pernelyg didelį krūvį.
Bet dėl savo sprendimų džiaugiuosi. Nesergu onkologine liga. O jei susirgčiau, su ja kovoti būtų lengviau. Ši mintis mane ramina.
– Apie tai kalbate itin atvirai, nes jūsų motina mirė nuo krūties vėžio.
– Taip, ir dėl to jaučiu pareigą apie tai kalbėti. Be to, noriu panašios ligos užkluptoms moterims parodyti, kad ir po tokių sudėtingų operacijų, kokias patyriau aš, mes liekame visavertėmis moterimis.
– Ar jums sunku atleisti kaltes?
– Šis klausimas susijęs su mano naujuoju filmu „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“, kuriame pasakojama apie raudonųjų khmerų genocidą Kambodžoje.
Aš tikiu teisingumu, nes be jo negali būti ir atleidimo. Savo vaikams dažnai aiškinu, kad jų širdyse neturi būti vietos neapykantai.
– Nesutinkate su tais, kurie nori iš atminties ištrinti genocidą Kambodžoje.
– Kai Kambodžoje filmavausi juostoje „Kapų plėšikė Lara Kroft“, susitikau su žmogaus teisių aktyviste Loung Ung. Tai buvo 2001-aisiais.
Filmas „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ sukurtas būtent pagal jos memuarus.
L.Ung buvo grasinama mirtimi dėl to, kad ji aprašė raudonųjų khmerų nusikaltimus. Daugelis jos tautiečių norėjo nuslėpti ar nutylėti patirtą siaubą.
L.Ung – artima mano draugė. Tik jos dėka pirmą kartą tapau motina. Vieną vakarą, kai ilsėjomės savo hamakuose, jos paklausiau: „Ar turiu moralinę teisę našlaitį iš Kambodžos perkelti į visai kitokią aplinką?“ Ji, pati našlaitė, atsakė trumpu „taip“. Anuomet Maddoxas buvo trijų mėnesių ir šis „taip“ pakeitė ne tik jo, bet ir mano gyvenimą.
– O dabar jis jau yra naujo jūsų filmo prodiuserių komandos narys.
– Visi vaikai su manimi yra lankęsi Kambodžoje. Pasienyje su Tailandu turime nedidelį namą. Tai – tarsi mūsų antroji tėvynė.
Maddoxas buvo labai įsitraukęs į filmavimą, nes juostos „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ istorija pasakojama vaiko akimis.
– Kaip atrodo įprasta jūsų diena naujajame name?
– Atsiminkite, kad mano namuose – šeši vaikai. Štai vienas pavyzdys: visi mūsų televizoriai sujungti ir rodo tas pačias programas. Todėl kas kartą, kai noriu žiūrėti naujienas, ekrane atsiranda animacinis filmas.
Žinias žiūriu naktį savo kompiuteryje. Ačiū Dievui, kad vaikai nėra tokie padūkę, kaip buvo anksčiau.
– Atrodo, kad jūsų vaikai ištvėrė šeimos krizę.
– Paprasčiausias būdas atsikratyti įtampos – juoktis iš kasdienių dalykų. Na, kad ir iš mano kulinarinių gabumų.
Norėčiau su visomis motinomis pasidalinti viena gudrybe. Jei apsimesite, kad negalite gaminti, tai darys vaikai.
Maniškiai – tikrai geri virėjai. Bet aš negudrauju: gaminti tikrai nemoku.
– Tačiau juk yra valgių gaminimo receptų.
– Jie ne man. Dar niekada savo gyvenime nesilaikiau rašytinių taisyklių. Ir dabar nenorėčiau to pradėti.
Parengė Ona Kacėnaitė
