Šiais metais per prestižinių Lietuvos kino apdovanojimų ceremoniją aktoriui M.Repšiui buvo įteikta Sidabrinės gervės statulėlė už geriausią vaidmenį režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“.
Žengdamas į sceną Marius liko ištikimas savo įvaizdžiui – linksmas, nestokojantis sąmojo, nevengiantis savęs patraukti per dantį.
Tačiau smagaus vyruko kaukė jo gyvenime jau seniai skirta tik tam, kad niekas negalėtų pamatyti jautrios aktoriaus sielos ir kasdienės kovos su pikčiausiais demonais.
„Aš nemiegojau dešimt metų – mane kankino nemiga. Nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra: juk mano darbe daug įtampos, atrodė, normalu nemiegoti. Paskui pradėjo į galvą lįsti kvailos mintys ir jų niekaip negalėjau atsikratyti“, – LRT laidoje „Gyvenimas“ pasakojo aktorius.
Jis ryžosi nuoširdžiai pasidalyti skaudžia patirtimi, kaip organizmą ilgus metus alino dietomis, sunkiomis treniruotėmis, kaip kamavo nemiga, o galiausiai užklupo depresija. Mėnesiui aktorius net atsidūrė ligoninėje.
To, ką dar prieš dvejus metus teko patirti visai Repšių šeimai, Marius nelinkėtų net didžiausiam priešui.
„Aš galėdavau visą dieną praleisti žiūrėdamas į vieną tašką. Nieko nenorėjau ir negalėjau nieko sau padaryti: nerūpėjo nei šeima, nei mano gyvenimas.
Kai taip atsitinka, tampi visai kitu žmogumi, mąstymas iš esmės pasikeičia.
Kai kas sako: depresija – tinginių liga. Jie kvaili, nes su tuo nesusidūrė.
Tai žiaurus dalykas. Kai skauda ranką, skrandį, gali ką nors padaryti, o čia nežinai, kas tau darosi“, – atviravo depresiją išgyvenęs talentingas aktorius.
Kai kas galėtų pamanyti, kad bohemiška aplinka lėmė sunkius išgyvenimus, tačiau Marius sakė nesąs iš tų, kurie mėgsta ilgus pasisėdėjimus prie vyno taurės ar linksmus vakarėlius. Priešingai, po svarbių premjerų visada skuba namo pas žmoną Vaidą ir du vaikus – dukterį Gretą (6 m.) bei sūnų Julių (2 m.).
„Nežinau, kodėl taip atsitiko, ir turbūt niekada nesužinosiu. Tiesiog turbūt taip buvo lemta“, – likimui atsidavė M.Repšys.
Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“ aktoriui ne tik tapo sunkiu psichologiniu išbandymu, bet ir pareikalavo fizinio pasirengimo. Pjesėje Marius įkūnijo emigrantą Vandalą. Po kurio laiko atsistojęs ant svarstyklių jis negalėjo patikėti savo akimis – svėrė 65 kilogramus.
„Nusprendžiau, kad reikia kai ką keisti, užsiauginti raumenų.
Susiradau knygą apie kalinių treniravimosi sistemą – ji nesudėtinga, šeši pratimai, dešimt lygių. Pradėjau treniruotis, po kiek laiko pasižiūrėjau į veidrodį – jau kai kas matyti, ir užsikabinau.
O užsikabinti labai lengva – tai kaip bulimija. Iš pradžių užsibrėžiau priaugti iki 80 kilogramų ir užteks, būsiu laimingas.
Kai svėriau 80, panorau 85, 90, 95. Taip atsitiko, kad užaugau iki 105 kilogramų.
Tą kalinių sistemą mečiau, nuėjau į sporto salę. Mane labai traukė jėgos ugdymo pratimai, nes maniau, kad vyras turi būti didelis, stiprus, daug pakelti, gerai atrodyti. Iš tikrųjų tai buvo liguistas mąstymas“, – pasakojo galiūno išvaizdos užsigeidęs aktorius.
M.Repšys turėjo pakeisti ir mitybos įpročius – valgyti kas dvi valandas. Kasdien jis sušveisdavo mažiausiai pusę kilogramų vištienos, pusę kilogramo ryžių, apie 200 gramų avižų, 10 kiaušinių, pusę kilogramo varškės.
„Negalėdavau žiūrėti į maistą – jis buvo neskanus, be druskos. Pirma porcija dar nieko – maistas šiltas, bet praeina dvi valandos ir vėl reikia valgyti, o maistas jau atšalęs, sukietėjęs. Valgai žiaukčiodamas“, – nemalonius pojūčius prisiminė M.Repšys.
Lyg šveicarišką laikrodį režimą sustygavęs aktorius greitai pajuto rezultatus – raumenys augo kaip ant mielių.
Netrukus M.Repšys galėjo iškelti sunkiausius svarmenis. Jo išvaizda keitėsi iš esmės – senieji drabužiai ir scenos kostiumai pradėjo tiesiog plyšti.
„Maskvoje vaidinome „Borisą Godunovą“ ir staiga man scenoje plyšo kelnės. O aš mūvėjau raudonus apatinius. Su siaubu pagalvojau: bliamba, Maskvoje Apsišaukėlis Dmitrijus su raudonais triusikais! Visą sceną vaidinau nesisukdamas nugara į žiūrovus“, – kvatojo aktorius.
Traškančios siūlės – dar ne didžiausia bėda. Paskui tapo sunku lankstytis, judėti, Marius nebegalėjo sukabinti rankų už nugaros, skaudėjo sąnarius. O ir didelė kūno masė netiko kai kuriems vaidmenims, pavyzdžiui, „Katedroje“, „Mūsų klasėje“.
Sunkios repeticijos teatre, griežta mityba ir sporto salėje išlietas prakaitas kasdien vis labiau sekino ne tik kūną, bet ir sielą. Blogos mintys ir ilgi apmąstymai naktimis tarsi juodi debesys užtemdė aktoriaus kasdienybę. Jis tapo apatiškas net artimiesiems, ką jau kalbėti apie darbus.
M.Repšį kviesdavo į įvairias laidas tikėdamiesi pokštų, o jam net šnekėti, žmonių matyti nesinorėjo.
„Taip, aš sugebėdavau kai ką padaryti, bet tai buvo žiaurios pastangos.
Jei kas nepavykdavo, dar labiau nugrimzdavau į juodas mintis. Supranti, kad tai darbas, tau reikia užsidirbti, paskolą išmokėti, vaikus išmaitinti, tad eini ir darai.
Nesupratau, kas man darosi, žmona irgi nesuprato. Aš jai daug kartų sakiau. O jeigu jau žmogus apie tai kalba, tai stiprus signalas. Draugai matė, kad man negerai, aš pats prašiau padėti. Mane nuvežė ten, kur reikia, ir man padėjo“, – sunkiai rinkdamas žodžius pasakojo M.Repšys.
Garsiai pripažinti, kad sirgo depresija, Mariui nelengva, kalbėti apie ligoninėje praleistas dienas – nejauku.
Vis dėlto vyras sakė kiekvieną jų prisimenantis taip aiškiai, tarsi tai būtų scenoje sukurtas ryškiausias vaidmuo.
„Tu negali normaliai nueiti į tualetą, negali normaliai atsikelti iš lovos, tau svaigsta galva – iš pradžių tampi daržove. Bet vaistai daugmaž subalansuoja būseną, paskui skiria kitus didelėmis dozėmis.
Ligoninėje buvau mėnesį, bet tai labai mažai. Galutinai atsigavau gal tik po dvejų metų. Manęs netenkino tai, kas man darosi, stengiausi, klausiausi, ką sakė, dariau, ką liepė, neišsisukinėjau. O kas tau gali padėti, jeigu ne pats?“ – samprotavo iš ligos gniaužtų išsivadavęs aktorius.
Marius tikisi, kad jo patirtas košmaras padrąsins depresija sergančius žmones ir jų artimuosius laiku užkirsti kelią tragedijai.
„Į teatrą ateina daug kūrybingų žmonių. Žinau ne vieną, kuris pakėlė ranką prieš save. Tada visi klausinėja kodėl. Juk jis buvo toks talentingas, kitaip mąstė.
Niekas nesusimąsto, kad žmogus turėjo rimtų psichologinių problemų.
Aš pats daug mąsčiau apie mirtį ir, ačiū Dievui, nežengiau lemtingo žingsnio, nes laiku sulaukiau pagalbos.
Manau, teatruose, Muzikos, Dailės akademijose, ten, kur žmonės mokosi menų, privalo būti bent jau psichologo etatas.
Ir norėčiau paskatinti žmones nebijoti kalbėti apie savo problemas. Tai nieko gėdingo, tai ne silpnybės apraiška. Taip tik tau pačiam bus geriau.
Linkiu rūpintis savo kūnu, bet nepamiršti ir sielos, taip pat – proto.
Nesutinku su posakiu, kad sveikame kūne visada sveika siela. Būna, kad supersveikame kūne glūdi labai ligota siela“, – šypsojosi atviram pokalbiui ryžęsis aktorius.
Beje, atsikratęs slogių minčių Marius nutarė imtis kūno pokyčių.
Pastaruoju metu jis atsikratė 25 kilogramų ir džiaugiasi, kad sėdantis jau nereikia atsisegti kelnių sagos, kas dvi valandas valgyti neskanaus maisto.
Parengė Milda Augulytė
