Laidų vedėja E.Kernagytė-Dambrauskė ir režisierius Vytautas Dambrauskas (34 m.) namus įsirengė neseniai. Tad dainininko Vytauto Kernagio dukra teigė puikiai išmananti tai, apie ką kalbės laidoje, skirtoje architektūrai ir interjerui.
– Egle, ar jau įpratote gyventi name?
– Ramybė namuose mane užliūliuoja, čia pailsiu, atitrūkstu nuo rūpesčių.
Mano biuras – kompiuteris, todėl darbo vietą galiu rinktis, dirbu kavinėse. Kai reikia susikaupti ir rimtai padirbėti, renkuosi vienokią, kai esu nusiteikusi paplepėti ir noriu šurmulio – kitokią.
Mėgstu ir šiaip blaškytis po miestą paspirtuku ar riedlente. Su vaikais (Eglė augina 11-metį Vėją ir 6-erių Džiugą. – Red.) kartais išsiruošiame į Vingio parką, valgome ledus, stebime Geležinio Vilko gatve važiuojančius automobilius ir kuriame jų istorijas. Mūsų namai netoli miesto centro.
Nuostabiausias dalykas, kad gyvendamas name gali kiekvieną rytą terasoje gerti kavą, ramiai išleisti vaikus į kiemą, pastatyti jiems batutą, o rudenį rinkti po beržais išdygusius nuosavus baravykus.
– Kokie buvo pirmieji jūsų namai?
– Labai paprasti. Kai laukiausi pirmagimio, rūpinomės butuko Antakalnyje įregimu.
Tada man daug padėjo mama ir pusseserė Gabija, kuri tuo metu domėjosi interjeru. Rinkome mums tinkančius, nebrangius ir praktiškus sprendimus. Ir, žinoma, didelę sofą, ant kurios būtų galima susodinti būrį draugų.
Mums su vyru buvo svarbiausia, kad namai būtų šviesūs ir neapkrauti šimtais spintelių, prikimštų galybės nenaudingų daiktų.
– Pasitikėjote profesionalais ar patys kūrėte interjerą?
– Profesionalais pasitikėti reikia, ypač jeigu jauti, kad nelabai daug išmanai. Kita vertus, savos širdies įdėti irgi būtina – tik tuomet, kai namai pilni meilės, į juos norisi kasdien greičiau grįžti.
– Be kokio baldo ar daikto neįsivaizduojate savo namų?
– Be minkštos sofos, fotelio ar sėdmaišio, ant kurio po dienos darbų, sumigdžius vaikus, galima sugriūti.
– Kokios spalvos jums labiausiai patinka?
– Mano mėgstamiausia spalva – pilka. Prie jos mėgstu derinti ryškias detales. Turkio spalva – nuostabi. Ką tik grįžau iš Sicilijos, namai ten visai kitokie nei lietuvių. Langinės nudažytos nuostabiausiomis dangaus spalvomis. Tai gerai nuteikia.
– Ar kilo ginčų su vyru, kai rinkotės spalvas namų sienoms?
– Jokių. Statyti namą ilgai ruošėmės, žinojome, kaip jis atrodys, dar tada, kai vaikščiojome po tuščią sklypą.
– Kas jums įdomiau – statyti namą ar jį įrengti?
– Apie statybas nedaug nusimanau, o pradėjus įrengimo darbus erdvė fantazijai beribė. Gali kiek nori žaisti detalėmis, yra kūrybos daugiau. Moku ir vinį įkalti, ir lentyną surinkti.
– Kas jūsų skonį lavino vaikystėje – muzikantas tėtis ar dizainerė mama?
– Mama modernesnė, o tėtis nuolat svajojo apie trobelę iš rąstų. Meškos trobelę, kaip mama sakydavo. Ji pati baldus stumdydavo ir tapetus keisdavo kas pusmetį, o aš tuos pokyčius stebėdavau.
Nepaprasta mamos savybė – turint labai ribotas galimybes namus paversti nuostabiais. Jai kaskart tai pavykdavo. Matyt, nesąmoningai mokiausi iš jos. Mama niekuomet man nesakydavo: „Negražu.“ Ji pavyzdžiais įrodydavo savo tiesą. Nė karto nesigailėjau pasitikėjusi jos skoniu.
„4 kampai“ su Egle Kernagyte-Dambrauske – šeštadienį 8.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
