– Pradėsiu nuo sakinio, kuris buvo parašytas po garsiojo interviu Kremliaus ruporui. „Juozai – tu esi skuduras, į kurį Kremliaus propaganda nusivalė batus“, taip sakė Andrius Tapinas. Norėtųsi ką nors atsakyti?
– Yra labai daug advokatų pasaulinio lygio, kurie gali mano poelgius, posakius taip vadinti, bet jis manęs skuduru vadinti negali.
– Yra minčių kreiptis į institucijas?
– Jau kreipiausi. Kodėl gi ne? Yra Žurnalistų etikos komisija. Jeigu tu vieną kartą nusileidi, po to bet kada tave trypia kojomis. Aš nežinau, kodėl prie manęs jis priekabiauja. Aš to žmogaus nepažįstu. Man atrodo, čia ne vienas žmogus ir net valstybės pareigūnai, konkrečiai Aleksandras Šimelis, dirbdamas kultūros atašė Maskvoje ir žinodamas, kad tokie dalykai iš tikrųjų vyksta ir darosi, irgi davė interviu.
O aš – kažkoks laisvas menininkas. Darbų sūkuryje mane pagavo, skambina 10 kartų ir tai buvo prieš kelis mėnesius. Man labai įdomu, kodėl būtent dabar ši informacija sudėliota, gal kažkam reikalinga. Jeigu ponas Tapinas norėjo, kad sužinotų apie „Sputnik“ ir mano madų pasirodymą, tai dabar sužinojo visi. Aš, kaip ir dėkingas iš vienos pusės, bet man keista, kad jis taip išpropagavo tą „Sputnik“. Aš nei žinojau, kad toks yra, nei girdėjau.
– Išsiaiškinkim, kaip ten viskas buvo.
– Labai paprasta istorija. Darbų sūkuryje man skambino iš Maskvos, kadangi daug skambučių visokių, mane kviečia dirbti į teatrą, vieną vietą, kitą, atsiliepiu, laba diena, čia iš kažkokio „Sputnik“. Aš labai gerai nesupratau, bet pasakė „Litva“. Tai galvoju, kažkokios rusų-lietuvių žinios, kurios čia būna visą laiką. Tiesiog prasideda kažkoks pokalbis – kaip čia jūs gyvenat, kaip jums sekasi, apie teatrus. Prasideda labai kultūringa diskusija, mes šnekamės. Paskui – mano žmona buvo Lietuvoje, taip viskas gražu, taip atrodo ir sakiau, kad ne visai tokia situacija, nes nėra to, nėra to. Ir toliau viską žinot, kas ten yra parašyta.
– Nekilo jokių abejonių, kas skambina?
– Kažkokia abejonė kilo, nelabai supratau. Paskui pagalvojau, bet galvoju, nieko aš ten nepasakiau, tėvynės paslapties neišdaviau, taip kad aš visai ramus. Tuo labiau, pasakiau, ką kalba visi virtuvėse, namuose ir kiekvienas žino, kokia situacija. Tik labai apmaudu, kad 28 metai eina, mūsų šalyje demokratija, o aš turiu čia sėdėti ir aiškintis tokius dalykus, nes kilo toks skandalas. Vsos televizijos, internetas iš degtuko moka priskaldyti vežimą ir jūrą stiklinėje. Man tai labai keista.
– Juozai, suprantu, kad tai jus sunervino?
– Jūs norite mano tikros nuomonės, ką pagalvojau? Aš, žinokit, dariau primatavimus nuo ryto iki vakaro ir visiškai nesirūpinau ir nesijaudinau. Aš pagalvojau, kad yra žmonių, kurie nedirba tose struktūrose – kultūros atašė visos Lietuvos dirba ir duoda interviu. Aš nesijaučiu, kad padariau nežmonišką nusikaltimą. Nežinau, ko prie manęs priekabiauja A.Tapinas, ko jis iš manęs nori. Kiekvieną kartą.
– Pasisakė ne tik A.Tapinas, bet visi, kurie galėjo pasisakyti šiuo klausimu ir nuomonių yra pačių įvairiausių.
– Dar vienas įdomus dalykas – atsirado kažkokia agresija, baisiausias nuteikinėjimas. Ir toks, ir anoks, ko tik negirdėjau. Mane kala prie kryžiaus, pjausto, muša už kiekvieno kampo. Šitie dalykai irgi yra. Surinkau visus baisius ir negatyvius komentarus, kurie išprovokuoti A.Tapino. Aš nežinau, į kokią plotmę, žmonių segmentą taiko – kurie nieko negalvoja. Apskritai dabar mąstymas yra niekur nepropaguojamas, nes bandą visada lengva valdyti. Jis stengiasi tokiai plotmei ir žmonių lygiui, kurie labai agresyvūs.
Bet aš surinkau, nufotografavau visus komentarus ir išsiunčiau į policiją. Kitas dalykas, išgirdau, kad mane reikia bausti, atimti mano apdovanojimus. A.Tapinas, matyt, nepasvėrė autoritetų, nes kiek aš žinau, ką jis pradėdavo – restoraną ar knygą, viskas nukrisdavo žemyn. Jis net negali lygiuotis su mano pasiekimais. Bet tuščia jų. Bet kai pradėjo aiškinti, kad atims iš manęs ordinus ir apdovanojimus – aš jų niekados neprašiau. Taip, man didžiulė garbė, aš padariau labai daug Lietuvai ir myliu šią šalį. Galiu atsiprašyti dėl to, kad nežinojau, kam daviau interviu. Atsiprašau. Pagaliau, aš nepadariau kažko, neišdaviau tėvynės.
– O už tai, ką pasakėte, atsiprašyti nesinori?
– Ką pasakiau, už teisybę? Už turinį tikrai ne. Turinys, man atrodo, visiems akivaizdus. Labai gaila, kad 28 metai demokratijos – tik tokie rezultatai. Apie ordinus, kad nori juos atimti – matot, yra tokie dalykai, kaip Strasbūro teismas. Ir čia būtų labai įdomu. Aš pasišnekėjau su advokatais, kurie dirba tarptautiniame lygmenyje, kad čia būtų įdomiausias atvejis.
– Ką turite omenyje?
– Kai nori atimti už teisybės pasakymą.
– Niekas dar neatėmė ordino.
– Bet jau ruošėsi. Tai nereikia grasinti. Pas mus visą laiką suplėšo, kala prie kryžiaus, grasina. Net tokie dalykai, kaip kad turėjo būti kažkokie fotografavimai – ne, mes jūsų negalime dėti. Juokinga.
– Jūs dirbate su žmogumi, kuris irgi turėjo problemų, jeigu kalbėtume apie menininkus. Jūs sakėte: „Nereaguokite į kiekvieną mano pirstelėjimą, nes aš esu menininkas“. Režisierius Rimas Tuminas irgi turėjo problemų dėl tam tikrų pasisakymų – lyg ir pateisino Rusijos vadovo Vladimiro Putino vadovavimo metodiką. Kai taip kalba savo verslą Rusijoje saugantis verslininkas iš Joniškio – visi pasijuokia. Kai prasigėręs Prancūzų aktorius pašneka – irgi visiems juokinga. Šiuo atveju, ar tai būtų talentingas režisierius, ar talentingas, elitinis dizaineris – čia jau kiti reikalai. Skandalas kilo dėl to, kad tai pasakė ne bet kas. Jūs reprezentuojate šalį, apie kurią taip kalbate.
– Jeigu būtų normali šalis, mane pakviestų ir paaiškintų, kad taip daryti nedera. Čia tikrai ne pono A.Tapino reikalas teisti ir kalti mane prie kryžiaus. Daug žmonių davė interviu, pasisakė, bet kodėl aš vienas visą laiką atpirkimo ožys?
– Ne vienas, paminėjau R.Tuminą.
– R.Tuminas – prašau, bet gal taip toli nelįskim. Aš ne Rusijoje, Lietuvoje.
– Jūs manote, kad kažkas jus pakišinėja?
– Taip, kažkam reikalinga buvo. Tas „interviu“ buvo prieš pusantro mėnesio. Kodėl būtent dabar?
– Jūs nenorėtumėte pabandyti pasiaiškint su portalu, kuris išspausdino jūsų interviu?
– O kodėl? Aš turiu daryti kolekciją, savo dalykus. Aš nesigilinsiu, man neįdomu. Manau, kad kokia yra situacija, visi mes žinom. Aš kažko tikrai nepasakiau. Kita vertus, žmonės visi bijo pasakyti tuos dalykus. Ir čia mūsų demokratija – bijo pasakyti. Žiūrėkite, kipišas visur.
– Žinote, kodėl dar jūsų situacija yra šiek tiek kitokia?
– Todėl, kad pusė žmonių nemėgsta ir galvoja – va, čia bus labai gerai.
– Jus arba labai myli, arba labai nekenčia. Jūsų pažeidžiamumas yra jūsų reputacija, o tą reputaciją kūrė šalis, apie kurią šnekate, ir toje šalyje gyvenančios labai garsios moterys, kaip Alma Adamkienė, kurią rengiate. Jūsų ženklas – elitinis, todėl reputacija yra esminis dalykas.
– O aš maniau, kad ateina nauja karta, nauji žmonės ir jie protingiau galvoja. Aš tikrai negaliu prisirišti prie to mažo kampelio, mažos krūvelės elito, kurie galvoja. Aš keičiuosi su laiku, mano reputacija keičiasi. Ir aš dabar pastebėjau. Dar yra labai keistas dalykas – labai daug televizijų mane parodė ir nė viena televizija neparodė tikro interviu, ką aš iš tikro pasakiau, viskas buvo iškraipyta. Kam priklauso tos televizijos? Labai atsiprašau.
– Turite omenyje, buvo išimta iš konteksto?
– Taip. Išimtas kontekstas ir padaryta visai ne taip, kaip iš tikrųjų buvo. Kam priklauso mūsų televizijos? Aš supratau, bijau kur nors lysti, mane nudobs. Aš gyvenu tokioje šalyje, kad man baisu darosi.
– Situacija labai įdomi dar ir dėl to, kad jūsų klientai atsidūrė labai įdomioje situacijoje.
– Klientai mane palaiko. Visi Lietuvos žmonės, kurie žiūrėjo, balsavo ir 62 proc. žmonių – jūs neįsivaizduojat. Man išsprogo telefonas, aš gavau jeigu ne 500, pusę milijono žinučių iš visos emigracijos, kuri yra Londone, Australijoje, Amerikoje. Jūs neįsivaizduojate, kokias aš gaunu žinutes. Kad nors vienas žmogus pasakė, kodėl negali šita maža šalis būti kaip Šveicarija ar kita teisinga šalis. Aš nieko net nepasakiau.
– Jūs pasakėte mums labai priešiškai šaliai. Čia yra esmė.
– Kodėl jūs sakot, kad mes tokie priešiški? Taip, vežė kažkada, nesigilinsim į visus dalykus.
– Jūs dirbate su Rusija. Kažkas gali išskaityti komercinį interesą.
– O kiek lietuvių verslininkų yra Rusijoje? Visi verkia, kad su Rusija nutrūko ryšiai dėl prekybos. Kur mes toliau pardavinėjame? Jums neatrodo, kad mes susipykę su visais kaimynais? Ir su latviais, ir su lenkais. Bet važiuojame pirkti pas juos maisto, nes ten normalu. Jūs negaudėte šitos situacijos? Latviai blogi, tas blogai, viskas blogai. Kaži, ar Lietuva su latviais ir estais dabar susikibtų rankomis kaip kažkada turėjome grandinę.
– Ar jūs, dirbdamas Rusijoje, jaučiate priešiškumą Lietuvai?
– Niekados. Talentus visi nešioja ant rankų. Kai aš atvažiavau į Vachtangovo teatrą ir atvežėm visus drabužius, atsimenu, kaip visas teatras – Europa atvažiavo. Visas didysis teatras lėkė žiūrėti mano grimų, šukuosenų, nes buvo visai kitaip. Aš atvežiau kažkokią naują madą.
Man dabar prisipažįsta visi ir kino žmonės, kad aš atvežiau kažkokią naujieną. Dabar visi stengiasi pasitempti todėl, kad didelė šalis, daug pinigų, jie greitai pagauna ir padaro. Visi draugai, kas yra pas R.Tuminą, aktoriai – draugiškesnės kompanijos, visa Rusijos inteligentija – politika yra vienas, net žinutėm susirašant žmonės kartais gali susipykti. Kai tu gyvai šneki, visai kas kita.
– Sutinkate, kad dabar menas su politika susipainiojo, ir jūsų pasisakyme taip pat?
– Galbūt. Aš galiu atsiprašyti, kad nežinojau, su kuo šneku. Bet kita vertus, iš kur man žinoti?
– Jeigu tai būtų ne rusiškas interneto portalas, jūs būtumėte pasakęs tą patį?
– Turbūt. Todėl kad tai yra mano teisė pasakyti, ką aš galvoju, ką aš matau. Aš kiekvieną dieną tai matau. Aš teatre visą gyvenimą, tai tos dekoracijos man taip nusibosta, norisi kažko rimto. Aš nesakiau konkrečiai apie tą valdžią, o apie konkretų laiką. Man seniau nerūpėjo, aš dirbau. Dabar mano darbų bagažas daro kažkokią įtaką, žmonės mane seka – vieni seka, kiti kala, nori užmušti. Nuostabi šalis, kad žmonės gali sau leisti taip komentuoti ir niekas niekuomet nebus nubaustas. Ta pusė, kuri nekenčia, ir nekenčia.
– Ar jūs sutiktumėte, kad liežuvis – jūsų priešas.
– Čia jūs taip pasakėt.
– Jeigu kartais patylėtumėt, nebūtų paprasčiau gyvent?
– Galima pameluoti žmonėms, pensininkams, mano mergaitėms, kurios dirba siuvėjų proftechnikinėj mokykloj. Jų stipendija – 17 eurų. Aš neturiu žodžių. Gerai, man nesvarbu, kaip yra, taip yra. Jos dirba, užsidirbs pas mane.
– Manote, geriau tiesiai šviesiai drėbti, kaip yra?
– Sau negaliu pameluoti. Aš galiu vaidinti, visi mes galim pavadinti, šypsotis. Aš tiek gyvenime nutylėjau. Nutylėjau klientei – ne tokia figūra, ją galiu pataisyt, bet kartais tikrai trūksta žodžių, kas darosi.
– Bet jūs erzinat visuomenę.
– Aš nebūčiau taip suerzinęs. Man atrodo, aš labiausiai suerzinau poną Tapiną ir jis visuomenę skaldo ir erzina.
– Ir anksčiau buvo jūsų pasisakymų. Pavyzdžiui, apie emigraciją, kad reikia 100 proc. emigruoti.
– Aš nesakiau 100 proc. Važiuodamas mašina pamačiau nuostabų užrašą: „Dirbam Anglijoje, atostogaujam Turkijoje, perkame Lenkijoje. Kam Lietuva?“. Per langą mašinos pamačiau ir parašiau. Staiga tas pats ponas Tapinas, priekabiavimas ir jis vėl išpūtė didžiulį dalyką. Šioje pasekoje ir atsiranda tokie interviu. Jis mane žemino, aš skuduras – gerai. Bet rusai irgi nedurni. Jie pamatė, koks yra lygmuo, darbų bagažas ir kokia įtaka padaryta. Turbūt pasinaudojo, kad aš galiu pasakyti kažkokį svarų žodį. Bet aš manau, kad aš nepasakiau nieko, kas yra neteisybė. Ar man reikia tylėti? Čia demokratijos šalis?
– Demokratijos šalies pagrindas yra žodžio laisvė ir jūs pats sprendžiat, kiek pasakot, kiek nepasakot. Nebijote, kad ši situacija gali pakenkti jūsų kolekcijos pristatymui?
– Buvo toks spektaklis, Oskaras Koršunovas atvežė apie kunigus, kunigai puolė degintis prie dramos teatro. Visi „ant liustrų“ kabojo, kad tik papult į tą spektaklį. Aš nepaprastai myliu šią šalį. Jeigu nemylėčiau, aš niekados čia nesėdėčiau. Aš galėjau seniai Holivude ir Prancūzijoj vartytis. Aš turėjau stebuklingų pasiūlymų, kaip ir dabar. Aš dirbu Ciuriche, Zalcburge, La Scala, aš galiu važiuot nors rytoj.
– Kas turėtų atsitikti, kad J.Statkevičius emigruotų iš Lietuvos?
– Senatvė turėtų atsitikti. Ne taip, kad vilioti dėl savo pasirodymų, kad išvažiuoju, čia paskutinis. Kai kurie taip daro, piaro grupės. Aš nesakau paskutinis, man norisi. Kažkada kantrybė trūks. Kokia ta šalis, kad aš turiu iš jos bėgt?
– Tokia, apie kokią jūs kalbėjot?
– Aš tai šaliai padariau labai daug. Kai tik atvažiavo Gugenhaimo muziejaus statyti, tučtuojau Nacionalinis muziejus – reikia tučtuojau padaryt Statkevičiaus parodą, kad mes irgi turime. Gugenhaimo muziejuje Niujorke – „Armani“ paroda, o mes čia turime ne prasčiau. Kai tik turime kur nors reprezentaciją – Statkevičius. Todėl, kad tai yra lygis, kažkas pasiekta. Paprastų žmonių, kur „nedaeina“ tas balsas – bet aš girdžiu juos kasdien. Aš turiu mamą.
– Kaip jūsų mama reaguoja į šį dalyką?
– Aišku, pergyvena. Visi pergyvena. Šiandien ji buvo turguje, ją sutiko kaip didvyrio mamą – su gėlėm, bučiniais ir viskuo. Kažką tai sako, ar mes vėl apsimesime, kad viskas gerai? Tiesiog žmonės pavargo per tiek metų toje mūsų „demokratijoje“ visą laiką kažką nutylėti.
– Ar jūs pats kažko pasimokėte iš šios situacijos?
– Geriausiai supratau, kaip tarybiniais laikais – nieko nesakyk, nieko nedaryk. Bet mes Europa, mes taip deklaruojame. Mes kažkada buvome geriausia šalis Tarybų Sąjungoje, tokie pirmūnai, tvarkingi – lietuviai viską gali. O dabar mes atsiliekam nuo visų – mažiausi atlyginimai, didžiausia emigracija. Ar jums neįdomu tai?
– Tai ar kažko pasimokėte?
– Tylėsiu. Aš darbais tėvynę myliu, o ne žodžiais. Darbų yra padaryta iki kaklo. Kitas per visą gyvenimą tiek nepadaro. Tylėsiu ir dirbsiu.
– Dešimta kolekcija kažkuo nustebins?
– Nustebins. Kitais metas nustebins dar labiau, nes bus 30 metų, kai dirbu šioje srityje. Intriga. Klientai kartais bučiuoja pakvietimą, kad jie gavo. Manau, kad daugybė iš jų prisijungtų prie to, ką aš pasakiau.
– Ačiū už pokalbį.
– Ačiū jums, gal pasimatysim kitais metais, jeigu manęs nenužudys šitoje nuostabioje, demokratinėje šalyje. (juokiasi)
Laida „Gyvenimo būdas“ – ketvirtadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
