Ekspedicijos „Lapteviečių pėdomis“ sumanytojas G.Andriukaitis kartu su bičiuliais Dariumi Vilkiškiu, Vigimantu Girniumi ir Viktoru Šiurgotu į Sibirą išsirengė neatsitiktinai, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Šiemet sukako 75 metai, kai jo seneliai su dviem mažamečiais vaikais buvo ištremti į Kiusiuro kaimą, esantį ant Lenos upės kranto netoli Laptevų jūros.
Būtent čia gimė G.Andriukaičio tėvas eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis (66 m.).
Ekspedicijos dalyviai įspūdžius sudėjo į dokumentinį filmą „Žymės: pereiti praeitį“, kuris buvo parodytas festivalyje „Nepatogus kinas“. Dabar jį galima rasti internete.
„Siekėme priminti tremtinių lapteviečių istoriją išgyvenimo žygiu, – sakė G.Andriukaitis. – Prieš daug metų atšiauriame krašte ant Lenos ir Janos krantų išlaipinti lietuviai buvo palikti likimo valiai, daugelis mirė pirmąją žiemą.“
Pusantrų metų kelionei rengęsi lietuviai aplankė Kiusiurą, Lenos deltoje esančią Tit-Arų salą – ten sutvarkė tremtinių kapus ir sutvirtino 1989 metais lietuvių pastatytą paminklą.
Žygeiviai ant pečių nešėsi mėnesiui maisto, palapinę, pripučiamas kanojas, drabužių. Žygio pradžioje kuprinės svėrė po 40 kilogramų.
Iš pradžių lietuviai pasiekė Jakutską, iš ten nuskrido į Jakutijos gyvenvietę Batagaj Alytą. Tada vietos gyventojai motorinėmis valtimis žygeivius nuplukdė apie 50 kilometrų iki Sakyryro miestelio. Nuo ten jie pradėjo daugiau kaip 500 kilometrų žygį pėsčiomis per Verchojansko kalnagūbrį.
Po 30 dienų jie pasiekė Kiusiuro kaimą. Kadangi Sibiro platybėse nėra kelių, žygeiviai naudojosi žemėlapiais, palydovine įranga ir nuojauta.
Lietuvius, išsiruošusius eiti maršrutu, kuriuo dar niekas nebuvo keliavęs, sibiriečiai vadino savižudžiais.
Taigos platybėse keliautojai jautėsi taip, lyg būtų vieni visoje planetoje. Per mėnesį jie aptiko tik keturias elnių augintojų stovyklavietes. Elnių augintojai lietuvius sutiko svetingai, vaišino elniena.
„Mes jiems buvome ne mažesnė egzotika negu jie mums. Jie pasakojo, kad jau trisdešimt metų tose vietose gano elnius, bet niekada nesutiko po taigą vaikštinėjančių prašalaičių“, – prisiminė G.Andriukaitis.
Oro temperatūra nuolat svyravo: naktimis spaudė šaltis, dienomis buvo vos du laipsniai šilumos, bet pasitaikė dienų, kai oras sušildavo iki 25 laipsnių.
„Ėjome upių slėniais, dažnai klampodavome per pelkėtas ar akmenuotas vietas. Ten nėra nei kelių, nei takelių.
Aukščiausioje Verchojansko kalnagūbrio vietoje (maždaug 1600 metrų virš jūros lygio) buvo ir sniego“, – prisiminė į neeilinį žygį leidęsis G.Andriukaitis.
Keliautojus taigoje iškankino uodai. Kartą vienu pliaukštelėjimu Gediminas pritrėškė 42 vabzdžius.
Ekspedicijos dalyviai labiausiai bijojo susidurti su meškomis. Pusiaukelėje jie išvydo šį grėsmingą žvėrį.
„Mus skyrė apie keturi šimtai metrų. Iššovėme garsinę petardą, bet meška negirdėjo, nes vėjas pūtė nuo jos į mūsų pusę, – susitikimą su pavojingu gyvūnu prisiminė ekspedicijos dalyvis. – Paskui ji kažkur dingo. Nors turėjome du dujų balionėlius ir kelias garsines petardas, buvo baisoka, nes matėme, kad meška eina ta pačia kryptimi. Pakeliui pastebėjome daug šviežių meškų pėdų.“
Keturvietėje palapinėje nakvodami lietuviai nakčiai palikdavo degantį laužą, kad ugnis atbaidytų žvėris. Prausdavosi upėje. Vakare ten išplautus drabužius pakabindavo ant virvės, o ryte kiek pradžiūvusiais apsirengdavo.
Rytais ir vakarais vyrai dažniausiai virdavo kruopų košę – ją pagardindavo konservais, džiovintomis daržovėmis, vaisiais.
Kiekvienas turėjo lašinių, sūrio, džiovintos duonos, riešutų. Prieš kelionę jie buvo apskaičiavę, kad per dieną gali suvalgyti apie 450 gramų maisto.
Trečią žygio savaitę supratę, kad maisto gali pritrūkti, dienos normą sumažino.
Kai Kiusiuro kaimo gyventojai išvydo kanojomis atplaukusius nepažįstamuosius, pamanė, kad jie NATO šnipai.
Tik tada, kai Gediminas parodė tėvo gimimo liudijimo kopiją, sibiriečiai suprato, kad atvykėliai ieško savo šaknų.
Lietuviams Kiusiuras padarė slogų įspūdį: vargani mediniai namai, daugybė šiukšlių, iš lentų sukalti šaligatviai.
Keliautojai apsistojo vienos mokytojos namuose ir penkias dienas laukė, kol atplauks reisinis laivas, turintis nuplukdyti link Laptevų jūros, į Tit-Arų salą, esančią beveik už 200 kilometrų.
Kiusiure sename mokyklos albume G.Andriukaitis aptiko senelio nuotrauką. 1953–1954 metais tremtyje jis dirbo chemijos mokytoju.
„Kai vietos gyventojų paklausėme, kur rasti tremtinių kapines, jie į mus sužiuro nustebę ir su baime, – prisiminė G.Andriukaitis. – Ten neįprasta vaikščioti į kapines, o jeigu tenka lankytis, reikia kokį nors daiktą sulaužyti ir palikti ant kapo.
Kai iš vietinių pirkome kastuvą, kad nuplaukę į salą turėtume kuo tvarkyti kapus ir sutvirtinti paminklą, šie liepė pažadėti, kad baigę dirbti kastuvą sulaužysime ir paliksime kapinėse.“
Tit-Arų saloje yra įsikūrusi žvejybos įmonė, kurioje triūsia 20 žvejų brigada.
Smėlio pustomoje saloje 1942 metais buvo išlaipinti pirmieji Lietuvos tremtiniai. Iki šiol ten išlikę jų statyti namai, žuvų sūdymo cechas, ledainė.
Žvejai keliautojams leido apsigyventi viename rąstų name, davė žuvų, įrankių, neštuvus. Lietuviai saloje praleido 12 dienų.
Tvirtindami paminklo pamatus jie rankomis sunešė apie 20 tonų smėlio, kai kur užkasė smėlio išpustytus karstus, pastatė kelis naujus kryžius.
G.Andriukaitis atsiminimui iš Tit-Arų salos parsivežė saują smėlio ir keletą senų vinių.
