Prieš gerus du dešimtmečius televizijos eterį išvydo laida „Dviračio žinios“. Jos sumanytojai Gintaras Ruplėnas ir Arūnas Valinskas tuomet norėjo tiesiog pasijuokti iš Lietuvos politikos aktualijų. Iš pradžių viskas tikrai priminė didelį pokštą ir niekas nesitikėjo, kad linksmus plaučius ir gerą humoro jausmą turinčių jaunuolių idėja taps kultinė, laidai prireiks daugiau bendradarbių.
Taip pašėlusioje „Dviračio žinių“ komandoje atsidūrė V.Šerėnas – to paties Vilniaus universiteto, kaip ir pirmieji „dviratininkai“, auklėtinis.
„Po vadinamosios kariuomenės įstojau į universitetą studijuoti ekonomikos. Tuo metu į kariuomenę pradėjo imti ir aukštųjų mokyklų studentus, buvo toks laikas, kai vienus paimdavo, o grįžusiųjų dar nebuvo.
Patekau kaip tik į tą metą: grupėje buvome trys kariuomenėje atitarnavę vyrai ir 22 merginos.
Universitete būdavo privalomų renginių, humoro vakarų, konkursų. Kai grupėje 22 merginos, visi trys vyrai neturi pasirinkimo – privalo dalyvauti programose arba jas rengti.
Skirtingų fakultetų studentai pažinojome vieni kitus. Kai teisę studijavę A.Valinskas, G.Ruplėnas pradėjo dirbti televizijoje, pakvietė ir tuos, kuriuos pažinojo kaip gebančius juokauti“, – apie karjeros pradžią ramiai pasakojo V.Šerėnas LRT televizijos laidoje „Gyvenimas“.
Per LRT televiziją rodomų „Dviračio žinių“ vairą V.Šerėnas laiko jau 22 metus.
Įdomu, kad „Dviratyje“ jis rodėsi dar dirbdamas valstybinį darbą – Kainų ir konkurencijos tarnyboje prie Vyriausybės buvo vyriausiasis specialistas ir dalyvaudavo humoristinėje TV laidoje, kuri pašiepdavo tą pačią Vyriausybę.
„Dabar tai būtų neįsivaizduojama, bet anuomet... Sakydavau: yra valstybės tarnautojų, kurie dainuoja chore, o aš juokauju televizijoje. Tarsi tas pats, bet, aišku, ne“, – šypsojosi „dviratininkas“.
Mokslininkė D.Šerėnienė vyro sprendimo tapti savotišku tautos linksmintoju niekada nebandė pakeisti. Pamačiusi, kad Vytautas televizijos ekrane jaučiasi kaip žuvis vandenyje, visada jį palaikė.
Su būsima žmona V.Šerėnas susipažino prieš trisdešimt metų – abu Vilniaus universitete studijavo ekonomiką, tik ne toje pačioje grupėje.
„Šiaip mes buvome pažįstami. Jis pakvietė mane į ekonomistų dienas prie Aukštadvario ežero. Nesutrikau: pasiėmiau grupioką ir jo lydima nuėjau į pasimatymą su Vytautu“, – kvatojosi Dalia.
Po pusantrų metų draugystės Vytautas pasipiršo Daliai. Piršlybos vyko be didelės pompastikos: Vytautas paklausė mylimosios, ar ji taps jo žmona, o ši nedvejodama atsakė teigiamai.
Vestuvės taip pat buvo kuklios – šventė surengta Dalios tėvų namuose.
„Vestuvių dieną paskambinome mano grupiokui ir paprašėme, kad nuvežtų į Santuokų rūmus. Jeigu būtų negalėjęs, būtume sėdę į troleibusą ir nuvažiavę patys“, – apie įsimintiniausią gyvenimo dieną šypsodamasis pasakojo „Dviračio žinių“ vedėjas.
Netrukus mažas bendrabučio kambarys prisipildė dviejų dukterų juoko. Jaunos šeimos gyvenimas tuomet buvo labai kuklus. Du vaikai ant kaklo kabo, o mokslininko atlyginimas – gal 120 rublių.
Gintė ir Rytė buvo dar mažos, kai V.Šerėnas atsidūrė TV ekrane, todėl nieko nuostabaus, kad tėčio darbas joms niekada neatrodė išskirtinis ar vertas pasididžiavimo.
Kai kieme kažkas iš vaikų pasigyrė, kad jo tėtis buvo pakviestas į televiziją, mergaitės tik truktelėjo pečiais: taigi visų tėčius kviečia į televiziją.
Koks Vytas šeimoje, koks jis vyras, tėtis? Kai laidos „Gyvenimas“ reporterė šito pasiteiravo, V.Šerėnas kumštelėjo žmonai: „Sakyk, geras.“
„Ūkiškas žmogus, atsakingas, bet neromantiškas – gėlių kasdien negaunu, tik gimtadienio ar vestuvių metinių proga. Aš irgi nesu romantikė – jei man reikia gėlių, galiu nueiti į parduotuvę ir nusipirkti“, – ritualų nesureikšmino D.Šerėnienė.
Moteriai kur kas maloniau, jei sutuoktinis ją, grįžusią po darbo, pasitinka su garuojančia vakariene.
„Dažnai paruošiu vakarienę, bet be žvakių. Vakarienę reikia valgyti, o ne spoksoti į maistą ir į žvakes“, – dalykiškai dėstė V.Šerėnas.
Dalios ir Vytauto bičiuliai žavisi jų sutarimu ir gebėjimu išlaviruoti sudėtingiausiose situacijose, kai vienas kitam ima laidyti net kandžius juokelius. Nors šiuose santykiuose, atrodytų, jau seniai neliko aštrių kampų, mažų erzinančių smulkmenų Šerėnų namuose netrūksta.
„Kepa ką nors sau valgyti ir palieka neplautą keptuvę. Ir visur pritaškyta, indai į kriauklę sukrauti“, – pyktį keliantį Vytauto įprotį atskleidė Dalia.
O Vytautas teisinosi, kad moterys apie indaplovę geriau nusimano, – jis gali indus sumesti, bet tilps perpus mažiau.
Per trisdešimt bendro gyvenimo metų buvo visko. Šerėnai neslepia: abiem ne kartą norėjosi trenkti durimis ir išeiti. O dabar jie įsitikinę: mažos dramos tik dar labiau pakursto jausmus.
„Aš už ne vietoje padėtą tušinuką galiu namuose sukelti skandalą.
Dėl visko galiu parėkti, bet durimis netrankau ir užsidėjęs kepurę nelekiu į kabaką“, – patikino vyras.
O į klausimą, ar šiuose namuose dažnai dūžta lėkštės, kyla ginčų, už save ir žmoną atsakė dalykiškasis Vytautas: „Aš ekonomistas, o Dalia – suvalkietė. Žinome: lėkštės yra vertybė!“
Parengė Milda Augulytė
