Dėl įgimto talento ir noro vaidinti A. Mickevičius, baigęs mokyklą, nedvejodamas įstojo mokytis aktorystės. Nors mokytis vyrui patiko, baigus studijas jį pritrenkė karti realybė.
„Baigus mokslus buvo liūdniau. Nieks manęs nelaukė ir niekas nenorėjo. Mūsų apskritai niekas nemokė savęs parduoti. Mus mokė, kad mes esam menininkai. „Nabagai“, apiplyšę, nepavalgę, bet menininkai“, – laidoje prisiminė jis.
Pasak A. Mickevičius, nepaisant prieštaringų minčių, jis vis tik stengėsi nenusigręžti nuo teatro: „Man duodavo pagrindinius vaidmenis, bet tokius, kur, pavyzdžiui, stovi scenoje prie stulpo ir tris valandas, kol trunka spektaklis, kenti. Sakai monologus, kenti ir tiesiog verti žanras. Aš galvodavau, Dieve mano, man taip nepatinka ir taip neįdomu“.
Negana to, net ir reikšmingiausi vaidmenys menininkui pelningi nebuvo. „Žinai, kada iš tiesų suvoki, kad aktorystė gal ir nelabai? Kai tau yra 26-eri ar 27-eri ir vis dar gyveni pas tėvus, imi iš jų pinigus maistui, kavai, vakarėliams. Tu neturi pinigų, nors ir vaidini teatre. Tai yra tragedija“, – sakė aktorius.
Aistis pasakoja dėl nuolatinio pinigų stygiaus ėmęsis ir kitų darbų. Taip kuriam laikui jis tapo ir kurjeriu, ir optikos pardavėju. Tik vėliau, bėgant laikui, garsus vyras suprato, kad gyvenimą reikia keisti iš pagrindų.
Visa tai laidoje „Kitu kampu“ antradienį 20.30 val. per LNK.
