– Kiekviena istorija turi savo pradžią, tad kokia buvo jūsų? Kokias svajones turėjote vaikystėje, ar žinojote savo būsimos karjeros kryptį?
– Žiūrint apie kokią istoriją kalbame, nes žmogaus gyvenimas susideda iš daugybės kelių. Vieni būna labiau sėkmingi ir tiesūs, o kiti vingiuoti ar klystkeliai. Mano gyvenimo istorijoje taip pat nėra vieno kelio. Yra šeimos, asmeninio gyvenimo, santykių su aplinkiniais, profesinis ar visuomeninis kelias. Negaliu pasakyti, kad vaikystėje atsistojau prie „starto“ linijos turėdamas tikslą ir kad dabar bėgu tuo keliu, įveikinėju kliūtis ir pasiekiau rezultatą. Aš manau, kad esu vis dar kelyje, bet esu tikras, kad esu teisingame kelyje. Labiausiai pasidžiaugti galiu savo šeimyninio kelio sėkme. Man labai pasisekė, kad šiandien esu sukūręs laimingą šeimą, turiu 4 vaikus. Tai pats svarbiausias ir reikšmingiausias pasiekimas.
– Ar prieš dirbant žurnalistu, laidų prodiuseriu ir vedėju teko dirbti kitokius, galbūt neįprastus jums darbus?
– Visi darbai, kuriuos dirbau, buvo labai įprasti. Galbūt neįprasta tik šiandien girdėti, kad aš juos dirbau. Teko ir padavėju būti Palangos kavinėje, kai buvau studentas. Tada jau žurnalistikos kryptis man buvo aiški ir važiavau į Palangą rašyti straipsnių apie tranzavimą ir jaunimo gyvenimą. Padavėjo darbas man buvo lyg jaunystės žurnalistikos tyrimo dalis. Taip pat yra tekę pardavinėti laikraščius, lysves ravėti, šieną vežti. Esu dirbęs įvairius žmonėms žemiškus, paprastus darbus, bet kai pradėjau dirbti spaudoje, maždaug nuo 1998 metų, žurnalistiniu keliu ir einu.
– O kaip patekote į televiziją, koks buvo kelias, kol pasiekėte eterį?
– Visada labai norėjau kurti televizijos laidas ir maždaug žinojau, kokios jos bus. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, kuris susižavi kokia nors veikla, aš „siurbiau“ į save visą informaciją. Keliaudavau į užsienio lektorių paskaitas apie žurnalistinius tyrimus, specialiuosius tiriamuosius reportažus, medžiagos ruošimą spaudai – viską, kas susiję su žurnalistika. Dar stebėdavau vakarų televizijos laidas apie kriminalinius įvykius ar gelbėjimo operacijas. Iš ten formavosi ir mano manieros, kurias pritaikydavau savo laidose. Daugelis galvojo, kad toks mano charakteris, bet nieko panašaus. Tai yra „pasiskolinti“ dalykai, kurie suteikia daugiau įtaigos. Tai kadangi labai norėjau į televiziją, stengiausi surinkti sau kuo daugiau medžiagos apie viską.
– Kaip manote, arbet kas gali patekti į televiziją? Jei ne – ką reikia turėti?
– Šiais laikais jau gali visi, kas turi filmavimo įrankį. O filmavimo įrankiu gali tapti ir telefonas, ir maža kamera. Anksčiau į televiziją patekti galėjo tik tie, kuriuos pakviesdavo ar atrinkdavo. Dabar mes visi savo rankose turime kanalą, kuris mus nuo televizijos skiria vienu žingsniu. Reikia nufilmuoti, patalpinti į socialinį tinklą ir laukti kol bus parodyta portaluose ar televizijose. Jeigu pavyko nufilmuoti neeilinį įvykį, ar mokame ir turime ką pasakyti, tai gali tapti populiariau nei daugelio televizijų laidos. Akivaizdu, kad turinio žiūrėjimas persikelia iš televizijos į internetą, nors tai vis tiek yra televizinis dalykas. Galimybės tapti televizijos vedėju ar žinomu ir įdomiu pasakotoju – labai didelės.
– Kas paskatino pasukti nuo televizijos prie politikos?
– Tai tiesiogiai susiję su mano veikla žiniasklaidoje. Būdamas žurnalistikoje, mačiau dalykus iš vidaus, kurie vyksta „už užuolaidų“. Tai, ką mačiau – nebuvo gražus vaizdas. Visa tai privertė susimąstyti, kas yra teisinga ir sąžininga, ir ar aš noriu tame dalyvauti. Aš pasirinkau, kad visų pirma noriu būti teisingas prieš save ir negalėjau su tuo gyventi. Aš kalbu apie tam tikras korupcijos apraiškas ir prekybą poveikiu, susitarimus, kai yra papirkinėjami valstybės ministerijų valdininkai ir jie atsidėkodami leidžia laimėti didelius konkursus. Man visa tai priminė korupcinę schemą, kurioje dalyvauti nenorėjau. Labai greitai pajutau, kad mano nenoras parodė, kad nesu „savas“ ir buvau nušalintas nuo televizinių užsakymų. Aš norėjau apie tai pranešti visuomenei, pasidalinti patirtimi ir pasiūlyti sprendimų būdus, kurie galėtų padėti dezinfekuoti šią situaciją.
– LRT vadovo rinkimai: kodėl nusprendėte siekti šio posto?
– Nieko netikėto nėra, nes jau 10 metų dalyvauju LRT programų konkursuose. Teikiu savo projektus, pasiūlymus televizijos laidoms, keletą esu įgyvendinęs. Susiklostė situacija prie kurios jaučiuosi prisidėjęs. Visi matėme, kas laimi konkursus ir kaip veikia visa „draugas – draugui, savas – savam“ sistema, kaip ji vis labiau plečiasi – kaip koks pelėsinis grybas. Viena labai svarbi aplinkybė, kad kai spauda pradėjo rašyti ir iki konkurso paskelbimo ne tiek daug laiko, tų norinčių kandidatų buvo 1-2 ir labai nesinorėjo, kad būtų tokia situacija: dabartinė vadovybė paskiria savo įpėdinį. Tiesiog visi maždaug žino, kad susitarė, su taryba pasiderino užkulisiuose ir tyliai ramiai perduos reikalus. Buvo tokia grėsmė, bet tikiu, kad spaudos ir viešumo dėka planas neišdegė. Kita tikimybė, kad jau yra numatytas žmogus, kuris bus išrinktas. Pavyzdžiui su Prezidentūros tam tikrom rekomendacijom, pavardžių nenoriu minėti... Manau, kad viskas turi ne taip vykti. Mano kandidatavimas yra profesinis, pilietinis, visuomeninis iššūkis. Televizinės patirties turiu daugiau nei 20 metų, daug darbo patirties su LRT, taip pat su teisės aktais, tiek žiniasklaidos, tiek LRT. Atitinku visas reikalingas kvalifikacijas ir šis darbas man labai įdomus. Todėl, o kodėl gi ne?
– Esate žinomas žmogus. Ar skaitote apie save straipsnius? Kaip reaguojate į komentarus ar kritiką?
– Komentarai juk yra tam tikras dabartinės žiniasklaidos žanras. Visų pirma stengiuosi perskaityti straipsnius, o vėliau komentarus. Kad atsirastų straipsnis – reikia mano kokio nors veiksmo, todėl žinau, kada jie atsiras. Su malonumu paskaitau ar peržiūriu. O žmonių pastebėjimus, komentarus naudoju kaip profesionalas: pasižiūriu kokios tendencijos, padarau įdomių atradimų. Stebiu kaip žmonės reaguoja. Man – dirbančiam su turiniu, tai suteikia žinių. Tokiu būdu galiu parinkti, koks turinys turi atsidurti laidose ar kokios laidos turi būti kuriamos, kad jos būtų sėkmingos.
– Esate save išbandęs ne vienoje veikloje. Koks bruožas ar bruožai, jūsų nuomone, yra reikalingi norint tapti savo srities specialistu?
– Visų pirma apsisprendimas eiti tuo profesiniu keliu, kad ir koks jis bebūtų ir nusiteikti, kad jis bus ilgas. Mėgstu sakyti priežodį „juodas diržas“ – žmogus, kuris toje srityje jau pasiekė daug ir išlavino savo kompetencijas. Reikia suprasti, kad reikia pasirinkti starto liniją ir tai gali užtrukti. Reikia įdėti daug pastangų, rezultato greito gali nebūti. Turi ištreniruoti savo smegenis, prikrauti žinių, kompetencijų, patirčių ir pasiektum aukštą lygį savo profesinėje srityje. Vien sėkmės ir „pataikymo“ neužtenka. Reikia nusiteikti darbui ir pakankamai ilgam ėjimui. Dar noriu pasidalinti puikia iliustracija, kuri tinka visiems keliams. Labai rekomenduoju pažiūrėti filmą apie Rūtą Meilutytę, nes tai yra mūsų visų simbolis apie kelionę gyvenimo keliu, sunkumais su kuriais susiduriame, įvairiausiu spaudimu iš išorės.
