Kaip reaguotumėte, jei ryte pažvelgę į veidrodį suprastumėte, kad per naktį netekote daug plaukų? O kaip tokioje situacijoje jaučiasi aktorė, kuri turi filmuotis ką tik pradėtame kurti epizode?
Panašūs išgyvenimai kankino M.Mitterhammer, kovojančią su židininiu nuplikimu. Kai šia liga sergančiam žmogui sukanka 25 metai, ant kūno dažnai nelieka nė vieno plauko.
Manoma, kad ši autoimuninė liga kamuoja 0,1–0,2 proc. žmonių. M.Mitterhammer ja susirgo būdama 16 metų.
Židininio nuplikimo užklupti žmonės paprastai vengia viešumo, todėl pasirinkusiems aktoriaus profesiją dar sunkiau.
„Jaučiuosi taip, lyg sėdėčiau kalėjime ir kasdien laukčiau laisvės, – sakė M.Mitterhammer. – Ši liga atėmė iš manęs tiek daug galimybių. Kai visi jautėsi laisvi ir elgėsi nevaržomai, aš lindėjau savo kambaryje. Verkiau, skaičiau ir mokiausi kalbų.“
– Kaip prasidėjo jūsų kančių istorija?
– Man nustatė sunkiausią ligos formą – tai reiškia, kad netenkama visų plaukų.
Kartą mama mano pakaušyje pastebėjo kelis dviejų eurų monetos dydžio nuplikusius plotus. Plaukai greitai iškrito, bet vėl ataugo. Mane apžiūrėjęs šeimos gydytojas net apsiverkė ir paguldė į ligoninę.
Būdama 16-os ligoninėje patyriau pirmą pažeminimą: mano galvą ištepė kažkokiais vaistais, o vyriausiasis gydytojas nuvedė į studentų pilną auditoriją. Visiems matant turėjau nusirišti skarelę, vienam studentui liepė nustatyti man diagnozę.
Tas vaikinas neturėjo nė menkiausio supratimo, kas man yra. Pašnabždėjau jam ir taip padėjau išlaikyti egzaminą.
Grįžus iš ligoninės plaukai greitai ataugo. Pradėjau studijuoti aktorystę, mane vadino dideliu talentu.
Tuomet jaučiausi tokia laiminga, nors savo galvą kartkartėmis apžiūrėdavau veidrodyje – bijojau, kad liga pasikartos. Ir vieną dieną ji grįžo.
Tai įvyko per Zalcburgo festivalį. Likus nedaug laiko iki premjeros veidrodyje pamačiau plikimo žymių. Gydytojai tąkart išrašė tepalo. Plikau neprognozuojamai – kartais per naktį atsirasdavo delno dydžio tuščių plotų. Bėda ta, kad niekuomet nežinojau, kada liga paūmės.
Kai buvau 25 ar 26 metų, liga smogė dar kartą. Tuomet filmavausi Austrijos TV seriale „Druskos baronas“, todėl ypač krimtausi, jaučiausi nieko verta.
– Ko labiausiai baiminotės?
– Būti atstumta. Buvo tokių gyvenimo tarpsnių, kai jaučiau, kad man tenka vis mažiau. Gėdijausi savo išvaizdos, bet nieko negalėjau pakeisti, todėl jaučiausi be galo dėkinga režisieriams, kurie mane vis tiek kviesdavo filmuotis.
– Kaip į jūsų ligą reagavo prodiuseriai, režisieriai, agentai?
– Aišku, sulaukdavau įvairių klausimų, daug kas dvejojo, ar galėsiu dirbti. Buvo laikas, kai vartojau vaistus. Jaunystėje visą savo honorarą skirdavau tam, kad tapčiau tokia kaip visos.
Išmėginau viską: kreipiausi į užkalbėtojas, žolininkes, imuniteto specialistus, garsiausius medikus.
Iš Italijos man atsiųsdavo sušaldytų medikamentų. Vokietijos ir Austrijos „stebukladariai“ apdėdavo mano galvą karvių mėšlu, tepdavo vištų išmatomis, sumaišytomis su medumi.
Esu išbandžiusi ir nepaprastai brangią medžiagą, kuri turėjo ypač stiprų šalutinį poveikį: plaukai ėmė augti visur, o cholesterolio kiekis kraujyje pasiekė pavojingą ribą.
Todėl įspėju savo likimo draugus: neeikvokite tam pinigų, skirkite juos perukams. Jau daug metų perukai yra geriausi mano draugai.
– Ar daug jų turite?
– Daugiau nei 20. Kai kam patinka batai, o man – perukai.
Visi jie rankų darbo. Brangiausias kainuoja maždaug keturis tūkstančius eurų. Dažniausiai dėviu du.
– Kam nors pasirodote be peruko?
– Tik savo vyrui.
– Ar liga pakeitė jūsų charakterį?
– Vengiu viešumo, todėl pajutusi per daug dėmesio slepiuosi. Taip pat bijau akių kontakto. Tapau panaši į autistę – mane gąsdina netikėtumai. Saugi jaučiuosi tik vaidindama, nes žinau, kas laukia kitoje scenoje.
– Ar kada nors pagalvojote apie savižudybę?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Žinau, kad apie tai pagalvoja daugelis. Laimė, vis dar esu optimistė.
Žinau, kad mano gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip. Jei turėčiau plaukus, būčiau linksmesnė ir kur kas aktyvesnė, dalyvaučiau vakarėliuose, turėčiau vaikų.
– Kur išsiverkiate ir pasisemiate jėgų?
– Esu austrė, bet veikiau prūsiško charakterio. Vieną dieną nusprendžiau: gana verkti! Blogai, kad tokie kaip aš neprabyla garsiai. Žmogus, neturintis plaukų, jaučiasi tarsi platinantis kažkokį užkratą.
– Kaip vyrai reaguoja į jus?
– Jaunystėje norėjosi bendrauti su patinkančiais vyrais, tačiau stabdydavo baimė pasakoti apie savo bėdą.
Buvau užmezgusi meilės romanų, bet tik sulaukusi 46-erių pradėjau jaustis laisvai. Anksčiau paskutinę akimirką dažnai atšaukdavau pasimatymus, vengdavau daugybės normalių dalykų.
Daug skaitydavau, viena keliaudavau. Persikėliau gyventi į Paryžių, turėjau butą Neapolyje. Nuolat bėgau nuo santykių su vyrais, vengiau viešumo.
Tik 2010-aisiais per filmavimą sutikau savo laimę – Hansą. Jis iškart mane suprato, pažvelgė į sielos gelmes. Jam nereikėjo nieko pasakoti.
– Ar būtent dėl ligos nusprendėte neturėti vaikų?
– Taip. Bijau, kad tai gali būti paveldima, nors tarp giminaičių nėra nė vieno, sergančio šia liga.
– Kaip dabar jaučiatės?
– Gerai. Esu sportiška, negeriu, nerūkau. Su peruku netgi plaukioju.
Parengė Ona Kacėnaitė
