Semionas Gorbunkovas (Jurijus Nikulinas) išvyksta į užsienį ir ten susižaloja ranką. Vietos kontrabandininkai, supainioję jį su nusikaltėliu Geša Kozodojevu (Andrejus Mironovas), į gipsą prideda briliantų.
Grįžusį į Sovietų Sąjungą Semioną Gorbunkovą ima persekioti nusikaltėliai, bandydami atgauti brangenybes.
Prieš pusę amžiaus, 1968-ųjų balandį, buvo pradėta filmuoti sovietinio kino komedijos klasiko Leonido Gaidajaus juosta „Briliantinė ranka“, o po metų įvyko jos premjera.
Per tą laiką aktoriai spėjo padirbėti kino studijos „Mosfilm“ paviljonuose, nuvykti į Sočį (neva gimtąjį pagrindinio herojaus Semiono Gorbunkovo miestą) ir apsilankyti Baku, kuris filme atstojo Stambulą.
Scena, kai A.Mironovo herojus Geša Kozodojevas (Grafas) klaidžioja po siaurų gatvelių labirintą, buvo filmuojama per karščius, o stileiva Grafas vilkėjo prie kūno prigludusį baltą golfą ir japonišką sintetinį kostiumą.
Kitas būtų tik suprakaitavęs, o A.Mironovui paūmėjo chroniška odos liga, prasidėjo egzema. Nuo grimo padėtis tik prastėjo, bet grimuotojai ir toliau stropiai slėpė raudonas dėmes ant aktoriaus veido, todėl žiūrovai nieko nepastebėjo.
Už kadro liko ir kita nemaloni situacija. Filmavo sceną restorane „Plakučiaja iva“, kai J.Nikulino herojus dainuoja garsiąją dainą apie kiškius, o paskui prasideda susistumdymas.
„Pagal scenarijų A.Mironovas ir J.Nikulinas susikibę išdaužia didžiulį langą ir išgriūva į gatvę, – vėliau pasakojo vieną restorano svečių vaidinęs Rafaelis Kotandžianas. – Vos jie iššoko, iš viršaus tarsi giljotina su trenksmu nukrito likusi viršutinė stiklo dalis.
Jeigu A.Mironovas su J.Nikulinu būtų sekundę uždelsę, baisu pagalvoti, kas būtų atsitikę. Filmavimo aikštelėje tuomet visi pabalo, o L.Gaidajus pasakė: „Antro dublio nebus, griaukite viską.“ Ir restoraną (teisingiau – jo dekoraciją „Mosfilm“ paviljone) nušlavė nuo žemės paviršiaus.“
Režisieriui nereikėjo ilgai ieškoti pagrindinio vaidmens atlikėjo – Semionas Gorbunkovas nuo pirmų scenarijaus eilučių buvo skirtas J.Nikulinui. Maža to, juostoje nusifilmavo visa garsiojo klouno šeima ir net jo automobilis: žmona Tatjana vaidino turistų grupės vadovę, o sūnus Maksimas – berniuką su graibštu, kurį A.Mironovo herojus sutiko saloje.
„Dėdė Lionia man pasakė: „Stovėsi vandenyje, pro šalį praeis Andrejus, jis tau suduos ir tu pargriūsi“, – vėliau pasakojo M.Nikulinas. – Viską dariau, kaip reikia: makalavau graibštu, o kai priartėdavo A.Mironovas, griūdavau. Kadangi pargriūdavau per anksti, sugadinau tris dublius.
Tada L.Gaidajus pasikvietė mane ir sako: „Viskas, Andrejus tavęs nelies, tiesiog praeis pro šalį. Patikėjau, ir be reikalo... Mat A.Mironovui jis pasakė: „Niuktelėk jam kaip reikiant.“ Ir kaip jis niuktelėjo! Na, jūs visa tai matėte filme. O aš tuo metu supratau, kad artisto duona nelengva.“
Filmavimo grupė Sočyje gyveno viešbutyje „Gorizont“, o jo rūsyje įrengė drabužinę ir rekvizito sandėlį. Ten buvo laikomas J.Nikulino „antrininkas“, iš papjė mašė (popieriaus, gipso, kreidos, klijų ir kitų medžiagų) padaryta Semiono figūra. Ją turėjo numesti iš 500 metrų aukščio filmuojant epizodą, kai Semionas iškrinta iš moskvičiaus, prikabinto prie sraigtasparnio.
Kad figūra nedulkėtų, ją apdengė baltu audeklu. Kartą į rūsį užėjo valytoja, pakėlė audeklą ir apmirė – priešais ją gulėjo J.Nikulinas. Valytoja puolė į viršų šaukdama: „Ten negyvas Nikulinas!“ Per valandą žinia apie artisto mirtį apskriejo visą miestą.
Sužinojęs tai J.Nikulinas paskambino į Maskvą ir perspėjo motiną, kad ji nesijaudintų. Ir gerai padarė, nes jau kitą dieną „liūdna“ žinia pasiekė sostinę.
Lioliko vaidmeniui bandyti du puikūs aktoriai – Michailas Pugovkinas ir Anatolijus Papanovas. Buvo pasirinktas pastarasis, nors dėl to jis per daug nedžiūgavo.
„Tėvas nelabai mėgo savo Lioliką, – vienoje TV laidoje pasakojo aktoriaus dukra Jelena Papanova. – Jį visada traukė drama, rimti psichologiniai vaidmenys, o čia L.Gaidajus paprašė vaidinti idiotą su dviem vingiais smegenyse. Bet, kaip parodė laikas, režisierius nesuklydo, – daug šio herojaus posakių tapo sparnuotomis frazėmis.
Beje, pagal scenarijų replikoje „Vaikams – ledai, bobai – gėlės! Idiotas!“ paskutinio žodžio nebuvo. Filme A.Papanovo herojus idiotu pavadina A.Mironovo personažą, o iš tiesų žodis buvo skirtas kažkam iš filmavimo grupės.
Žvejybos scenoje aktoriai jau ilgai stovėjo vandenyje, jo temperatūra prie Tuapsės buvo vos 8 laipsniai, o žmogus iš techninės tarnybos vis klydo. A.Papanovas neištvėrė ir šūktelėjo: „Idiotas!“ Kamera tai užfiksavo ir frazė atsidūrė filme.
Tokių improvizacijų filmuojant „Briliantinę ranką“ buvo ne viena.
Pavyzdžiui, aktoriui Leonidui Kanevskiui teko vaistininko kontrabandininko iš Stambulo vaidmuo.
„Skrendu į Baku filmuotis, matuojuosi kostiumą, o jis kreivai pasiūtas. Išlekiu mūvėdamas tik kelnes ir šaukiu L.Gaidajui: „Neturiu kuo apsirengti!“ „O kas čia per gauruotas kostiumėlis? – baksteli pirštu į mano nuogą krūtinę. – Štai taip ir filmuokis!“ – savo nutikimus prisiminė L.Kanevskis. O vėliau žiūrovės drovėdamosi klausinėdavo: ar tie plaukai tikri?
Aktorius L.Kanevskis filme turėjo dar vieną vaidmenį – tapo J.Nikulino dubleriu scenoje, kurioje jis pargriūva ir susikeikia: „Velniai griebtų!“
Operatoriai reikalavo, kad Gorbunkovo koja tiesiai pataikytų ant arbūzo žievės, bet J.Nikulinui niekaip nesisekė – penkis kartus griuvo ir vis veltui.
L.Kanevskis pasiūlė savo paslaugas – iškart paslydo ir pargriuvo taip, kaip reikia. Taigi šiame epizode J.Nikulino apatinę dalį vaidino L.Kanevskis, o ir batai ekrane skirtingi – vienoks paslysta, kitoks ant kitos kojos kyla aukštyn nuo smūgio.
O kam L.Gaidajui prireikė atominio sprogimo komedijoje, kuri iš pradžių buvo pavadinta „Kontrabandininkai“? Ogi tam, kad „susprogdintų“ cenzūrą. Budrūs „menotyrininkai civiliais kostiumais“ pareikalavo filme padaryti 40 pataisų.
Ir per filmavimą nuolat budėjo „kontrolierius“: labai jau įtartinas siužetėlis. Kas čia per nešvankybės sovietiniame ekrane? Prostitučių – dvi. Milicija pasyvi. Geria be saiko. Vagia...
Tačiau L.Gaidajus, jau už ankstesnius filmus apkaltintas „sovietų valdžios juodinimu“, laikėsi tvirtai ir kategoriškai atsisakė iškirpti tokį svarbų branduolinio sprogimo kadrą: „Argi užmiršote, kad tarptautinė padėtis yra paaštrėjusi? Pasaulis alsuoja karu.“
Cenzoriai jau buvo patyrę šoką (slapta mėgaudamiesi) nuo scenos viešbutyje „Atlantik“ ir visiškai švelnaus Svetlanos Svetličnajos herojės striptizo. Jie griežtai pareiškė: „Pernelyg gundanti!“
Galiausiai ir ši scena, ir kitos iš tų keturiasdešimties liko. Kodėl? Ogi todėl, kad L.Gaidajus apdairiai filmo pabaigoje prikabino uodegą – tą patį sprogimą, kuriuo visiškai pritrenkė priėmimo komisiją.
„Sprogimo jokiu būdu neiškirpsiu!“ – tarsi iš paskutiniųjų spyrėsi režisierius. O paskui lyg ir nusileido. Komisija lengviau atsiduso, o iš to džiaugsmo pamiršo keturiasdešimt pataisų. Netgi striptizą. Ir net tai, kad Liolikas šiek tiek primena Sovietų Sąjungos komunistų lyderį Leonidą Brežnevą, ypač – sodriu bučiniu su Geša.
Frazės – kaip saldainiai
Kai kurie „Briliantinės rankos“ herojų posakiai tapo tautosakos dalimi.
* „Ledi, senjora, frau, mis, deja, nieko nebus... Ruso turisto! Veidas morale! Ferštein?“
* „Paukštis neišskris, jis keptas.“
* „Aš manau, kad žmogumi galima pasitikėti tik blogiausiu atveju.“
* „Mūsiškiai į duoninę taksi nevažinėja.“
* „Bus tau ten ir vonia, bus ir kavos, ir kakavos su arbata.“
* „Šampaną rytais geria arba aristokratai, arba degeneratai.“
* „Kitų sąskaita geria ir blaivininkai, ir skrandininkai.“
* „Kaip sako mūsų brangusis šefas, kalk geležį nesitraukdamas nuo kasos!“
* „Kad tu gyventum vien iš atlyginimo!“
* „Laikas – pinigai. Kaip sakoma, kai matai pinigus, negaišk laiko.“
