Romantine drama „Sangailės vasara“ (2015 m.) išgarsėjusi režisierė pateko į labiausiai Lietuvai nusipelniusių moterų šimtuką. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtame projekte „100 Lietuvos moterų“ – menininkės, politikės, mokslininkės, kitos iškilios asmenybės.
– Ką jums reiškia šis įvertinimas? – paklausiau A.Kavaitės.
– Labai didelė garbė, juo labiau kad tas šimtukas įspūdingas.
– Kokiu savo laimėjimu labiausiai didžiuojatės?
– Negalėčiau įvardyti vieno darbo, kuris labiausiai džiugintų. Aš esu tarsi maratono bėgikė. Man svarbi ilgalaikė veikla, noriu išlaikyti vientisą meninę liniją.
– O ką šiuo metu kuriate?
– Ilgai buvau dingusi iš visuomeninio gyvenimo, nes susikaupusi rašiau scenarijus. Labai seniai svajojau apie du filmus.
Gauti finansavimą filmui yra ilgas ir sunkus kelias. Jeigu viskas susiklostys palankiai, vieną juostą filmuosiu kitais metais Paryžiuje, paskui iš karto imsiuosi kitos.
– Apie ką bus naujieji filmai?
– Pirmajame kalbėsiu apie ligą, kuri dar mažai žinoma, – endometriozę. (Medicinos literatūroje ji dažnai vadinama liga mįsle. Tai lėtinė vaisingo amžiaus moterų liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys išveša už gimdos ribų. – Red.)
Mano 26 metų herojei, sergančiai endometrioze, gydytojai pasakė: „Jei nori kada nors turėti vaiką, privalai greitai apsispręsti – dabar arba niekada.“
Ta moteris kol kas negalvojo apie vaikus, nes mano esanti per jauna. Filmo moralas būtų toks: ar tikrai moteris turi tapti mama bet kokia kaina?
Manoma, kad moteris būtinai turi gimdyti vaikus, esą tik tai yra didžiausia laimė. Taip nėra. Pasaulis yra daug sudėtingesnis ir daug gražesnis, o mes norime jį supaprastinti.
– „Sangailės vasaroje“ pasakojate apie dvi įsimylėjusias paaugles. Juosta skatino geriau suprasti savo ir kitų žmonių lytiškumą. Buvo teigiama, kad šis filmas atliko ir šviečiamąją misiją.
– Manau, filmai yra tarsi ginklai, kuriais galima daug pasiekti. Tai buvo pasakojimas apie paauglius, kuriems svarbu pažinti save.
Norėjau sukurti tokį filmą, kuris man būtų patikęs ir padėjęs suprasti save, kai buvau 17 metų.
Būsimame filme kalbėsiu apie moterų lygybę. Jis nebus moralizuojantis, gins laisvės idėjas. Kūryboje man tai labai svarbu – ypač kalbant apie moteris. Visi mano personažai yra moterys.
– Drąsiai kalbate apie savo biseksualumą, aktyviai remiate lyčių lygybę, homoseksualių žmonių teises, dalyvaujate gėjų ir lesbiečių eitynėse. Šią drąsą jums įkvėpė tėvai menininkai ar ją išsiugdėte Prancūzijoje?
– Tėvai išugdė pakantų požiūrį į daugelį dalykų. Aš tiesiog bandau žvelgti į ateitį ir įsivaizduoti, kokia turėtų būti ideali visuomenė.
Kita vertus, Prancūzija yra ta šalis, kurioje puoselėjamos laisvės, lygybės, broliškumo idėjos. Vyras ir draugai mane taip pat palaiko.
Mane nuoširdžiai sujaudina, kai feisbuke pasidaliju straipsniais apie gėjų ir lesbiečių judėjimą, o tėvas paspaudžia „patinka“. Atrodytų, kad vyresnės kartos žmogus turėtų būti konservatyvesnių pažiūrų.
Mano motina, kurios jau nebėra, taip pat buvo pakanti.
– Kaip suderinate tiek užsiėmimų? Ar buitis netrukdo kūrybai?
– Manau, kad nereikia nei iš savęs, nei iš kitų reikalauti tobulumo.
Kai buityje sunku, bandau į ją nekreipti dėmesio. Negaliu pasakyti, kad esu supermama (režisierė augina 5 metų sūnų. – Red.) ir kad motinystė yra lengva.
– Kokia tvarka pagal svarbą sudėliotumėte žodžius: kūrėja, žmona, motina?
– Pirmiausia išimčiau žodį „žmona“. Su vyru gyvenu labai seniai, bet nesu žmona klasikine šio žodžio prasme. Jei vyras tai išgirstų, man pritartų.
Teisingiausia būtų sudėlioti žodžius taip: esu mama ir kūrėja.
– Ar jūsų sūnus dažnai leidžia laiką filmavimo aikštelėje?
– Nelabai dažnai filmuoju. Jeigu filmus kurčiau kasmet, gal būtų kitaip.
Man patinka turėti saugų ramybės uostą, kur esu aš ir mano vaikas. Darbe esu griežtesnė, o namuose švelnesnė. Visai neblogai turėti du pasaulius.
– Ar sūnus jus ramiai išleidžia į filmavimo aikštelę?
– Kai atvykau į Lietuvą rengtis „Sangailės vasarai“, sūnui buvo pusė metų, o kai pradėjau filmuoti – 8 mėnesiai.
Sūnus žino, kad kartais turiu išvykti savaitei į festivalį, ir puikiai supranta, jog nėra pasaulio centras.
Sūnui rudenį bus šešeri, mes su juo labai daug filosofuojame.
– Kas jums yra moteriškumas? Apskritai ar jums svarbu būti moteriškai?
– Šis žodis man svetimas. Moterimis mes ne gimstame, o tampame, jomis mus padaro visuomenė. Taip sakė prancūzų rašytoja Simone de Beauvoir.
Moteris tokia pati asmenybė, kaip ir vyras, tik jai sunkiau. Moteriškumas – tai kur kas daugiau nei gražios suknelės ar nauja kosmetika.
Su amžiumi atsikratau kai kurių nereikalingų dalykų, kuriuos anksčiau darydavau, nes visuomenė vertė taip elgtis.
Bėgant metams tampu laisvesnė. Taip, esu moteris, bet savo kūno neišsirinkau ir nežinau, kokį būčiau išsirinkusi, jei būčiau galėjusi rinktis.
Su amžiumi ateina ramumas. Na, esu moteris, ir puiku. Aš tikrai ne dramatiškai vertinu drabužius ar makiažą.
Mokydamasi vidurinėje mokykloje, beprasmiškai daug laiko sugaišdavau tokiems tikrai neįdomiems dalykams kaip gražinimasis. Dabar tai prisimenu su šypsena ir pykčiu.
– Esate judėjimo #MeToo šalininkė, aktyviai smerkiate lytinį priekabiavimą ir prievartą.
– Manau, tas judėjimas tikrai daug ką pakeitė visuomenėje. Man patiko tai, ką praėjusių metų lapkritį padarė 456 švedų aktorės, – išsamiai aprašė, ką kiekvieną dieną ištveria meno pasaulyje.
Tačiau jos neįvardijo kaltininkų. Man labai patiko, kad jos šitaip padarė, nes aš nepalaikau viešų linčo teismų. Gerbiu moteris, kurios išdrįso kalbėti apie seksualinį priekabiavimą ir prievartą.
– Ar pati esate patyrusi lytinį priekabiavimą?
– Kai prasidėjo judėjimas #MeToo, pagalvojau, ar turėjau gyvenime bent vieną darbą, kur to nebūčiau patyrusi. Tikriausiai, kad ne. Tai yra baisi neteisybė.
Tiek daug energijos išeikvojama, kad apgintum save. Tai yra tikra neteisybė. Klausimas, kaip pakeisti situaciją.
Aš nesu politikos žmogus, pasaulėžiūrą bandau keisti savo menu.
– Ar atvykusi į Lietuvą lankotės mėgstamose jaunystės vietose?
– Didžiausias teigiamos energijos šaltinis – Žvėrynas, kuriame užaugau, Vingio parkas ir, žinoma, Pilies gatvėje esančios kelios kavinės.
Daug ramybės ir savotiško džiaugsmo jaučiu tvarkydama mamos kapą. Lietuviai labai nuoširdžiai prižiūri artimųjų kapus.
Į Lietuvą atvykstu kartą per metus, kartais dažniau. Būdama Prancūzijoje ilgiuosi juodos duonos, džiovinto sūrio su kmynais ir pirties, iš kurios išėjusi mėgstu šokti į ežerą.
