Kanadietė režisierė Christina Willings, neslepianti savo netradicinės lytinės orientacijos, ėmėsi drąsios ir nekasdieniškos temos – dokumentiniame filme „Grožis“ pasakoja apie translyčius vaikus, kurie jaučiasi įkalinti savo kūne ir ieško darnos su tikrąja tapatybe.
Viešėdama Lietuvoje Ch.Willings „Grožį“ pristatė festivalyje „Nepatogus kinas“. Filmas buvo įtrauktas į specialią programą vaikams „Filmai, padedantys augti“.
Trumpametražiame filme skaudžiais išgyvenimais pasidalijo penki vaikai.
Du berniukai save laiko mergaitėmis, dvi mergaitės siekia tapti berniukais, o viena mergaitė yra patenkinta savo lytimi, tačiau domisi berniukams įprastesne veikla: žaidžia ledo ritulį, lanko kovos menus, žongliruoja kardu, trumpai kerpasi plaukus ir vilki berniukiškus drabužius.
Jauniausiam filmo herojui Bexui, kuris gimė mergaite, – vos septyneri, tačiau jis jau žino, kad nori būti berniukas.
„Anksčiau mane vadino Rebecca. Būdamas gal trejų metų supratau, kad tas vardas man nepatinka.
Sunku kalbėti apie save kaip apie mergaitę, nes ja nebuvau. Nemėgstu eiti į mergaičių tualetą mokykloje, negaliu to pakęsti. Turiu mergaitės kūną, bet berniuko smegenis“, – kalbėjo Bexas, mėgstantis robotiką ir kolekcionuojantis skautų ženkliukus.
– Kaip kilo mintis kurti filmą apie vaikus, ieškančius savęs? – paklausiau Ch.Willings.
– Man įdomu, ką reiškia būti vyru ir moterimi, išeinant iš socialiai sukonstruoto lyties apibrėžimo.
Pamačiusi, kad kai kurie vaikai jaučiasi blogai savo prigimtiniame kūne, nutariau apie tai prabilti garsiai.
Tų vaikų įsivaizdavimas apie lytį yra visiškai ne ideologinis ir ne politiškas, priešingai – laisvas ir nesuvaržytas. Vaikai supranta labai daug, bet dažniausiai mes neleidžiame jiems išsipasakoti.
– Kaip atpažinti, ar vaikas yra translytis, ar tiesiog plečia pažinimo ribas? Štai berniukui šauna į galvą paprašyti mamos į plaukus įpinti kaspiną, nes tokiu puošiasi vyresnės seserys, bet kitą dieną jam tas noras praeina. Arba mergaitė, kieme žaidžianti su berniukais, sugalvoja, kad jai reikia kardų ir pistoletų, bet kitą dieną ji jau sūpuoja lėles.
– Daugybė vaikų žaidžia su kitai lyčiai įprastais žaislais.
Suklusti reikia tuomet, jei vaikas nuolat skundžiasi, kad nesijaučia gerai savo kūne, jei dažnai atrodo liūdnas, linkęs į depresiją arba ima kalbėti apie savižudybę.
Taip būna labai jauniems žmonėms. Pavyzdžiui, 13-metė filmo herojė Tru gimė berniuku, bet dabar vilki sukneles, lanko baletą ir žaidžia su lėlėmis.
Kad kankinasi būdama berniuko kūne, Tru pirmiausia pasakė mamai. Ji reagavo ramiai, bet tėčiui šią žinią priimti buvo sunku – jis svajojo, kad vyriausias sūnus bus stiprus vyras.
Kai Tru nusprendė mesti sportą ir prakalbo apie baletą, tėtis nusiminė, tačiau mama paragino: „Pirmyn!“
Pasakiusi, kad šimtu procentų jaučiasi esanti mergaitė, ji išsilaisvino – lyg akmenį nuo krūtinės nusiritino.
Tiesa, kai kurių jos pažįstamų vaikų tėvai reagavo blogai. Jie skambindavo Tru tėvams ir sakydavo: „Jūsų vaikas negali žaisti su mūsų vaiku. Jis užsikrės – taps gėjumi.“
Galima drąsiai teigti, kad visi translyčiai asmenys nuo mažens blogai jaučiasi savo kūne, tik vaikystėje tyli, nes bijo, jog nesulauks palaikymo.
Filmo herojė Fox nuo dvejų metų žinojo, kad nori būti mergaitė.
Ji pasakojo, kiek daug patyčių patirdavo mokykloje. Kartą vaikai ją nusitempė į tualetą, bandė numauti apatinius ir sužinoti jos tikrąją lytį.
12-metis Milas, kuris gimė mergaite, dar darželyje žaisdavo su berniukais, nes su mergaitėmis jam būdavo neįdomu.
Jis dažnai įsiveldavo į peštynes, nes vaikai iš jo tyčiodavosi. Milas prisiminė, kad pirmaisiais metais mokykloje augino ilgus plaukus ir turėjo pozuoti fotografui kaip mergaitė. Tąsyk jautėsi labai blogai.
Dabar Milas, kuris vardą pasikeitė būdamas septynerių, ryši kaklaraištį, iš tėčio mokosi vyriškumo ir laukia, kada galės vartoti testosteroną, kad ant kūno imtų augti plaukai ir želtų barzda.
13-metė Lili nori likti mergaitė, tačiau, kaip pati sako, nesielgia taip, kaip turėtų elgtis ar atrodyti mergaitė. Ir tada žmonės iš jos juokiasi.
– Kaip ieškojote filmui herojų? Ar Kanadoje daug translyčių vaikų?
– Kanadoje daug vaikų negali savęs priskirti prigimtinei lyčiai. Tokie vaikai, jeigu juos palaiko artimieji, į lytiškumą žvelgia kūrybiškai. Daugybei vaikų nepatinka, kai juos skirsto į berniukus ir mergaites.
Pavyzdžiui, Milas sakė manantis, kad lyčių apskritai nėra, – aplinkui tiesiog žmonės, ieškantys savo kelio.
Herojų ieškojau Kvebeke įsikūrusioje organizacijoje „Kūrybiškai į lytį žiūrintys vaikai“. Ten susipažinau su vaikais, jų tėvais ir papasakojau apie idėją kurti filmą. Užtruko, kol įgijau vaikų ir jų artimųjų pasitikėjimą.
Filme vaikus vaizdavau jų mėgstamoje aplinkoje. Pavyzdžiui, Milas domisi NASA ir fotografija, Tru dievina undines, Bexas žaidžia su robotais, Lili iš rankų nepaleidžia kardo, o Fox atsipalaiduoja piešdama.
Klausydamiesi vaikų žmonės supras, kad situacija yra išties rimta.
Jeigu aš kalbėčiau apie pakantumą translyčiams, niekas nesiklausytų. Ir visai kitas reikalas, kai apie tai nuoširdžiai kalba vaikai.
Po filmo daugelis nuščiūva, būna ir ašarų. Filmas stipriai paveikia jaunus žmones.
Ne vienas vaikas ir paauglys sakė, kad žiūrėdamas filmą galėjo susitapatinti su herojais ir suprato, kad ne viskas taip blogai, nes dabar žinos, kaip šnekėtis su savo tėvais.
– Ar translyčiai vaikai dažnai patiria patyčių?
– Kiekvienas filmo herojus mokykloje kentė patyčias, tačiau juos palaiko tėvai. Fox filme pasakoja, kad mamos meilė jai yra vienas brangiausių dalykų: „Smagu turėti tėvus, kurie tave gerbia ir sako: „Tu translytis? Puiku. Man tai netrukdo. Gali būti kuo panorėjęs.“
Mano filmas yra šviesus. Jo tikslas – įžiebti viltį ir pabandyti įsivaizduoti, koks taptų pasaulis, jeigu visi būtų priimti tokie, kokie yra.
Deja, realybė yra kitokia, yra daug skausmo. Translyčiams žmonėms sudėtinga ne tik konservatyviose, postsovietinėse šalyse, bet ir Kanadoje.
Žinoma, ten galima teisėtai pasikeisti lytį ir pase, ir gimimo liudijime.
– Neslepiate, kad esate lesbietė, turite ilgametę partnerę. O jums buvo sunku atsiverti visuomenei? Ar sulaukėte palaikymo?
– Tėvai mane atstūmė du kartus gyvenime. Pirmiausia jie norėjo, kad būčiau gydytoja arba advokatė, o aš nusprendžiau tapti muzikante, menininke, režisuoti filmus.
Jiems buvo sunku susitaikyti su mano profesiniu pasirinkimu.
Antrą kartą tėvų priešiškumą pajutau, kai būdama 19 metų pasakiau, kad esu lesbietė.
Mano tėvai karštai tikintys, todėl manė, kad netradicinė lytinė orientacija kertasi su religija.
Daug kartų patyriau jų psichologinį smurtą, bet vieną dieną supratau, kad labiausiai trokštu tiesos. Nes tiesa išlaisvina.
Po dešimties metų tėvai mane priėmė tokią, kokia esu.
Tai nutiko tuo metu, kai nusprendžiau, kad man nereikia jokio palaikymo, nes pati esu tvirta.
Laimė, visada jaučiau draugų palaikymą. Labai svarbu ne tik pačiam priimti save tokį, koks esi, bet ir sulaukti visuomenės paramos.
Meilės ir aplinkinių pritarimo paieška yra mano filmų esmė.
