Laidos „Visi mes žmonės“ herojai stiprybės semiasi iš aplinkos – šeimos, kūrybos, mėgstamos profesijos. Jie drąsiai keičia gyvenimą, svajoja, priima svarbius sprendimus. Jie žino, kaip gyventi ir ką sau pasakyti, kad liga nenugalėtų.
Kai vos trylikos sulaukusiam kėdainiečiui Žanui Maslauskui gydytojai nustatė cukrinį diabetą, paauglys nusprendė nesitaikstyti su liga – sportavo, dirbo, svajojo būti archeologu.
Bet vieną žiemą padirbėjo batų taisykloje ir susidomėjo šia profesija. Betaisydamas pradėjo kurti batų kolekcijas, vėliau atidarė Batų namus Kėdainiuose, parduotuves Vilniuje ir Kaune.
Žano kūrybinio polėkio nestabdo net sunki liga. Dėl cukrinio diabeto blogėjanti sveikata – jau patirtos kelios akių operacijos, net 7 infarktai, dabar kas savaitę atliekama inkstų dializė – batų meistrui vis primena, kad jis – tik svečias šioje žemėje.
Tačiau, po didelių sveikatos krizių žiūrint pro ligoninės langą gimsta geriausios ir gražiausios batų kolekcijos.
„Man svarbu, kas bus po manęs. Kai vyresnysis Benas atėjo į mano verslą, labai apsidžiaugiau. Gal ir mažylis Haris kada nors perims batsiuvystės amatą. Bus batsiuvių, batų dizainerių Maslauskų dinastija“, – paslaptį, kas suteikia jėgų ir skatina norą gyventi, išdavė Žanas.
Kito laidos pašnekovo dainininko, dainų kūrėjo Stanislavo Stavickio-Stano gyvenimą irgi supurtė baisi diagnozė – vėžys. Vyras sako supratęs, kad sergančiam žmogui labai svarbu yra disciplina, ir nusprendė kasdien važiuoti į studiją dirbti, o ne gulėti lovoje ir gailėtis savęs.
„Tu supranti, kad dėl vaistų poveikio auglys tirpsta, savijauta gerėja. Bet jeigu nėra dvasinio ryžto eiti į priekį, nėra dėl ko gyventi. Tada aš neįsivaizduoju, kokie vaistai gali padėti ir kaip iš to išsikapstyti. Yra būtina judėti, valgyti ir laikytis rėžimo. O net ir sveikam žmogui laikytis rėžimo bei prisiversti kažką daryti yra sudėtinga.
Mes su Zvonkumi bandėme sportuoti. Tai tas sportas baigdavosi po mėnesio ar kelių savaičių. Nes mums tiesiog nusibosdavo... O kadangi po chemoterapijos pasireiškia šalutinis poveikis ir jautiesi tarsi būtum susirgęs stipriu gripu, surasti jėgų, kilti iš lovos ir judėti yra ypač sudėtinga.
Todėl manau, kad pagrindinė gydymo dalis yra rasti pagalbos. Jeigu reikia – knygose ar bendraujant su žmonėmis. Svarbiausia neužsidaryti, neprisigalvoti blogiausių variantų ir išsilieti. Galop supranti, kad viskas yra normaliai, kad tai yra tiesiog dar vienas gyvenimo etapas“, – sakė muzikos ir tekstų autorius.
Vyras laidoje dar kartą prisiminė, kaip sužinojo apie savo ligą ir kokios mintys tuomet jį lankė.
„Nusprendžiau dėl viso pikto prasišviesti plaučius, nes savaitgalį buvo daug koncertų. Be to, jaučiau kažkokį diskomfortą. Mąsčiau, gal man koks plaučių uždegimas, gal bronchitas ar dar kas nors. Tiesiog nuvažiavau į polikliniką prasišviesti.
Daktarė tyrinėjo nuotrauką ir kažką joje pamatė. Sakau – „Ką jūs ten matot?“, ji man – „Negaliu komentuoti, ką matau, nes nesu šios srities specialistė, bet jums reikia važiuoti į Santariškes pas normalius daktarus ir ten jums jau paaiškins, kas ten yra“.
Pirmiausia aš pamačiau labai didelį šešėlį krūtinėje, bet ji negalėjo atsakyti, kas tai. Aš buvau įsitikinęs, kad tai oro kišenė ar panašiai.
Paskambinau pažįstamam chirurgui ir pasakiau, kad turiu keistą nuotrauką, ir kad poliklinikoje jos negali pakomentuoti.
Pamatęs tą nuotrauką, jis paskyrė tolesnius tyrimus, kompiuterinę tomografiją. Tuomet jau paaiškėjo, kad tai nėra nei oro kišenė, nei šiaip koks netyčinis nukrypimas, o, kad tai yra normalus piktybinis auglys.
Nėra taip, kad medikas tau pasako diagnozę ir viską tiksliai išdėsto. Jis pasako, kokioje esi situacijoje ir patikina, kad gydymo perspektyvos paaiškės tik po išsamių tyrimų.
Tas laikas, kol lauki tyrimų, yra pats baisiausias, nerimastingiausias ir sudėtingiausias. Norisi pradėti tvarkytis su liga, tačiau, kol nėra galutinių rezultatų, nieko daryti negali. Stengiesi gerti vitaminus, sako – negerk. Stengiesi judėti, sako – geriau nejudėk per daug.
Neturi, kur savęs padėti. Neturi, kaip užpildyti tą norą keisti, norą veikti. Pagrindinis jausmas – baimė. Bent jau aš tą išgyvenau“, – atviravo Stano.
Pats viską patyręs savo kailiu, prodiuseris sako, kad išgirsti diagnozę nėra taip baisu, kaip gali atrodyti.
„Tai yra kalba apie save. Aš save pažįstu, žinau, kaip man reikia elgtis stresinėse situacijose. Tačiau kaip atnešti viską aplikiniams? Kaip pasakyti vaikams ir žmonai, kai grįžti namo? Tai yra sudėtinga. Todėl kelias pirmas dienas nesakiau nieko.
Tuomet pasišnekėjome su psichologe, ji paaiškino, kaip teisingai tai pasakyti. Tiesiog sulaukiau žmogiško jos palaikymo ir paraginimo“, – pasakojo Stano.
Rašytoja Erika Umbrasaitė įsitikinusi, kad vėžys jai buvo likimo siųsta pamoka – tuo metu ji per daug užsispyrusi kartojo, kaip nuobodu gyventi. Diagnozė privertė iš naujo įvertinti gyvenimą ir netgi svajones: ryžosi su šeima išsikraustyti į jaukų, gražų Prancūzijos kaimelį, o jos dienoraščiai apie ligą virto bestseleriu „Vienos krūties istorija“.
