Romų kolektyvo „Sare Roma“ vadovas I.Kvikas vedė būdamas 15 metų, o seneliu tapo 33-ejų. Žmoną jam parinko tėvai, o jis – vyrą savo dukrai.
Apie romų gyvenimo įpročius ir taisykles I.Kvikas pasakojo „Lietuvos ryto“ TV laidos „Adomo obuolys“ vedėjai Ingai Valinskienei.
– Daugelis, kurie mato jus dainuojantį scenoje, įsivaizduoja, kad esate tik dainininkas. Beje, ir pati tik neseniai sužinojau, kad esate ir Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas. Kada ir kaip juo tapote? – I.Valinskienė pasiteiravo I.Kviko.
– Lietuvos romų bendruomenės pirmininku tapau ne savo noru. Visuomenė apie romus susidariusi nekokią nuomonę – dažnoje laidoje, spaudos publikacijose pabrėžiami tik neigiami jų bruožai.
Nesakau, kad esu labai stiprus, protingas, bet supratau, kad mūsų tautą reikia vesti kita kryptimi, pasistengti, kad žmonės sužinotų apie gerus pavyzdžius, todėl ir ryžausi užimti lyderio poziciją.
Gerai, kad yra Radžis, aš – žmonės, kurie atstovauja romams. Bet ne kiekvienas gali atsiskleisti kaip muzikantas. Pavyzdžiui, yra gerų verslininkų, turinčių slėpti, kad jie – romai.
Jeigu jau esi romas, turi štampą. Tuomet geriau gyventi tyliai, ramiai, neatskleisti tapatybės.
– Esate ne kartą minėjęs, kad romams sunku įsitraukti į Lietuvos gyvenimą.
– Tai natūralu, nes lietuviai nėra labai susimaišę su kitomis tautomis ir į kitataučius žiūri atsargiai.
Mano misija – supažindinti žmones su mano tauta ir tada tegul sprendžia, kaip bendrauti.
– Kokia jūsų, kaip pirmininko, veikla?
– Pirmiausia dirbu Vilniaus miesto savivaldybėje kaip visuomeninis patarėjas, dalyvauju visuose susirinkimuose. Svarbiausia, ką jau pasiekėme, – visiems tabore gyvenusiems romams surasti būstą.
– Ar daug kartų esate lankęsis tabore?
– Taip, bet pastaruoju metu ten beveik nebeliko žmonių. Ir ačiū Dievui, nes XXI amžiuje gyventi tokiomis sąlygomis neįmanoma.
Už būstą romai, kaip ir kiti šalies gyventojai, turi mokėti, todėl antras etapas – surasti jiems darbą. Tai irgi sudėtinga.
Išties romai yra nuoširdūs, be galo talentingi žmonės, niekada nebuvo kovojanti tauta – duosi ginklą, nežinos, ką su juo daryti. Tačiau jų bendruomenė uždara, nes įsišakniję daug stereotipų.
Aš pasiūliau į mokyklos, kurioje mokosi daug romų, programą įtraukti romų istorijos kursą – iš kur jie atkeliavo, kas tai per tauta, kokie romai išgarsėjo pasaulyje, kaip antai aktorius Charlie Chaplinas, muzikantas Django Reihardtas, ne vienas futbolininkas. Tada žmonės pradeda kitaip mąstyti.
– Ar dėl to, kad esate romas, buvo sunkiau scenoje siekti karjeros? Kaip dabar, kai jau esate garsus, tai vertinate?
– Jei esi kitoks, visada turi būti dešimt kartų geresnis: gabesnis, sąžiningesnis, pranašesnis. Ir kalta ne visuomenė, o nežinojimas. Dabar negalėčiau sakyti, kad esu kaip nors diskriminuojamas.
– Ar tiesa, kad tautovardis čigonas jums nelabai malonus? Bet juk jis plačiai vartojamas ir literatūroje, ir enciklopedijose.
– Lietuvių kalboje tas žodis tikrai nėra blogas. Jis gražus, poetiškas, bet kitose šalyse turi neigiamą atspalvį.
Tad 1971 metais Pasauliniame romų kongrese Londone nuspręsta visur mus vadinti taip, kaip patys save vadiname, – romais. Bet Lietuvoje niekada nieko neprašiau nevadinti manęs čigonu.
– Gal ne visi žino, kad čigonai yra išeiviai iš Indijos prieš tūkstantį metų. Todėl jūs tokie panašūs į indus.
– Legendų daug, aš nė pats negaliu papasakoti, iš kur mes kilę. Indijos premjeras neseniai paskelbė, kad jei romai nori gauti Indijos pilietybę, gali ten vykti gyventi.
– Ar norinčiųjų neatsiranda?
– Dar ne. Mes mylime tą šalį, kurioje gyvename.
– Ar jūsų kolektyvas „Sare Roma“ yra finansiškai stabilus ir uždirba tiek, kad žmonės galėtų normaliai gyventi?
– Mano kolektyve yra ir jaunų, ir patyrusių žmonių, negalvojančių vien apie pinigus. Labai norėčiau, kad jie gyventų tik iš kūrybos.
Taip, dauguma jų nieko kito nemoka, tik dainuoti, groti arba šokti. Ir džiugu, kad turime pakankamai koncertų. Žmonės gali negalvoti apie ateitį ir atiduoti scenai tai, ką sugeba.
Mes kartu jau 25 metus, aš pradėjau dainuoti būdamas dvylikametis.
„Sare Roma“ – jau trečios kartos kolektyvas. Jį įkūrė mano senelis, pratęsė tėvas. Kai tėvas perėjo į verslą, veiklą perėmėme keturiese: aš, brolis, sesė ir Aliona. Dabar turime septyniolika žmonių.
– Ar tiesa, kad prieštaraujate sūnaus muzikavimui? Gal bijote, kad jus pranoks?
– Žinau, koks tai sudėtingas kelias, kiek tai kainuoja. Ketvirta karta muzikantų – gal jau užteks?
Bet ir sūnus, ir duktė labai gudrūs. Dukra penkerius metus sukinėjosi užkulisiuose – girdi, važiuoja su manimi padėti, drabužių tvarkyti. O ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip mergaitės šoka, kol sulaukė momento, kai viena šokėjų negalėjo eiti į sceną, ir pavadavo – atšoko visą programą.
Lygiai taip pat prie kolektyvo prisiplakė sūnus, išmokęs skambinti gitara. Čia tokia stichija, kad nebesustabdysi.
– Jūs trisdešimt trejų tapote seneliu. Kiek jums buvo metų, kai gimė vaikas?
– Aš vedžiau penkiolikos. Mano žmona – barono duktė. Sužinojome, kad kiti žmonės nori ją prigriebti, tad tėvas atėjo pas mane ir tarė: „Ištvanai, mes jau seniai žvalgomės į tą mergaitę. Jeigu neimsi jos dabar, prarasi.“ Aš kiek baiminausi, bet dabar visiškai nesigailiu.
Ir tėvu tapau penkiolikos – duktė gimė ne devynių, o septynių mėnesių.
Mano duktė labai graži ir, kai jai sukako šešiolika, taip pat nebegalėjau jos išlaikyti – pradėjo eiti pretendentai į vyrus, žadėti: „Ištvanai, padarysime viską, ką nori. Ji baigs mokslus, koncertuos tavo kolektyve, įvykdysime visas sąlygas.“
– Ar ir jūs dukrai išrinkote vyrą, kaip jums tėvas – žmoną? Ar neklausėte jos nuomonės – gal tas vaikinas jau visai ne prie širdies?
– Na, taip, išrinkau. Ji atvirai su manimi negali kalbėti – negražus tonas, jei mergaitė kalba apie savo simpatijas. Ji gali pakalbėti su savo mama, draugėmis. Žinoma, aš paklausiu jos nuomonės, bet ji neprieštaraus, nuleis akis ir išeis.
O jeigu vis dėlto griežtai pasakys, kad nenori, žmonės neturi to sužinoti – tik šeima.
Jei kiti sužinos, kad dukra aikštinga, pasakys: gerai, ir laikykitės sau, mums tokios nereikia. Turi būti išlaikytas padorumas.
– Ar esate griežtas tėvas, besilaikantis tradicijų?
– Stengiuosi būti griežtas, tačiau nėra nieko brangiau už tavo šeimą.
Iš šalies žiūrint, mūsų tradicijos griežtos, bet, jei pagalvotum, esame morališkai stiprūs: romų poros retai skiriasi, nebūna kitokių negražių dalykų šeimoje.
– Ar tradicija pirmą anūką auginti senelių namuose taip pat dar yra gyva?
– Aš labai norėjau, bet po gimdymo suliepsnojo dukters motiniški jausmai ir ji pasakė: „Tėve, negaliu tau palikti sūnaus.“ Jis augo su manimi iki aštuonių mėnesių, o tada dukra jį pasiėmė. Bet mes bendraujame, dažnai susitinkame.
Vaikai yra vaikai, o meilė anūkams kitokia, net negaliu jos su kuo nors palyginti.
Parengė Milda Augulytė
