Sėlinantis Sibiro tigras, kurio TV operatoriai tykojo dvi žiemas. Arktikoje nuo uolų krintantys jūrų vėpliai, kurie ten lipo, nes jų pačių buveinės tirpsta.
Tokie ir panašūs kvapą gniaužiantys vaizdai – JAV kompanijos „Netflix“ dokumentiniame filme „Mūsų planeta“ (Our Planet), kurį švelniu, bet skardžiu balsu įgarsino D.Attenboroughas.
Tai pirmas kartas, kai daugiau nei pusę šimtmečio BBC triūsęs kūrėjas leido sau būti neištikimam ilgamečiam darbdaviui.
„Mūsų planeta“ per naktį gali suburti iki 150 milijonų žiūrovų. Juostą kūrė 600 žmonių, jie filmavo 3500 dienų 50 pasaulio šalių.
„Artimiausius 20 metų laukiantys pokyčiai planetoje bus lemtingi ne tik gyvūnams, bet ir žmonijai“, – šiuos žodžius seras D.Attenboroughas ištarė pirmos dokumentinio filmo serijos pabaigoje.
– Per Davose vykusį Pasaulio ekonomikos forumą raginote politikus imtis ryžtingų veiksmų.
Ar buvote išgirstas? – žurnalistai paklausė D.Attenborougho.
– Demokratinių valstybių politikai jau klausosi. Gražu, kai ir jie nusprendžia nebenaudoti plastikinių maišelių. Deja, šito jau seniai nepakanka. Turi būti priimami tai reguliuojantys tarptautiniai teisės aktai.
– Filme „Mūsų planeta“ jūsų tonas niūresnis nei paprastai.
– Gal atviresnis ir darantis įspūdį, kad neabejoju ir neklystu dėl to, ką sakau. Juk mus spaudžia laikas.
Kai pradėjome kurti filmus apie gamtą ir gyvūnijos pasaulį, net nenumanėme, kad ši problema apskritai egzistuoja.
Keli gamtos tyrinėtojai perspėdavo dėl tykančio pavojaus, bet tuomet dar nebuvo kalbama apie tai, kad planeta virsta griuvėsiais.
– Lenkijoje, Katovicuose, vykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje perspėjote dėl gresiančios civilizacijos žūties.
– Taip. Esame atsakingi už tai, kad naikiname planetą.
Kai prieš 30 ar 40 metų kritiškai pakalbėdavau apie Žemės būklę, BBC vadovai puldavo aiškinti: „Šito nereikia, nes tai politinis pareiškimas.“ Per 20 metų požiūris pasikeitė.
– Kur pirmą kartą pastebėjote, kad gamta rimtai serga?
– Aiškiausias to įrodymas – bąlantys koralų rifai. Kartu su manimi buvęs jūrų biologas sakė, kad kyla temperatūra ir dėl to didėja vandens rūgštingumas.
To koralai negali atlaikyti. Šis procesas veikia bemaž pusę žuvų rūšių visame pasaulyje.
Buvau matęs, kaip nyksta atogrąžų miškai, bet stebėti nykstančius rifus ir suvokti, kad šiuos nuostolius padarėme mes, žmonės, buvo siaubinga. Taip atsitiko pašėlusiai greitai – per keletą metų.
– Viskas prasidėjo nuo Anglijos pramonės revoliucijos.
– Taip. Žmogus vis dar nekreipia dėmesio į tai, kas akivaizdu.
Jau anuomet buvo matomas pramonės revoliucijos poveikis, bet tai nesustabdė. Tam neužkirto kelio ir valdžioje buvę žmonės.
Įtakingieji, priešingai, prisipildė kišenes ir įsikūrė dvaruose, o miestuose oras buvo tamsus nuo dūmų ir troškus, vargšus kamavo mirtinas kosulys.
– Ankstesniuose filmuose gėrėjomės nuostabiais vaizdais. Šįkart jie dar ir šokiruoja. Kas jus labiausiai nustebino?
– Man labiausiai įstrigo vaizdai, kai Grenlandijoje nuo ledyno atskilo ledkalnis, dydžiu prilygstantis dangoraižiui „Empire State Building“.
Buvo filmuojama iš sraigtasparnio. Pilotui prireikė ir profesionalumo, ir drąsos, nes atsidūrė tarp automobilio dydžio ledo gabalų.
– Liaupsių nusipelno filmo kūrėjai, kurie mėnesių mėnesius gyveno sunkiomis sąlygomis, kad užfiksuotų poros sekundžių vaizdus. Kokie tai žmonės?
– To ir savęs klausiu. Aš taip dirbti negalėčiau.
Daug mano draugų pasirinko tokį darbą, kurį atliekant tenka, pavyzdžiui, tris mėnesius tūnoti apleistoje trobelėje. Nesvarbu – plieskia saulė ar spaudžia šaltis.
Šiems žmonėms jaučiu didžiausią pagarbą, nes tik taip aukojantis nufilmuojami puikūs, emocingi ir sukrečiantys vaizdai.
Esu dvi valandas tūnojęs pasaloje. Buvo taip nuobodu, kad kitąkart neturėjau nė mažiausio noro.
– Šiuolaikine technika galima filmuoti iš daug didesnio atstumo. Anksčiau tekdavo būti arčiau filmuojamo objekto. Ar būdavo pavojingiau?
– Ne pavojingiau, bet mėgėjiškiau. Filmai buvo siaubingi. Nuoširdžiai prašau jų nebežiūrėti.
Ano meto vaizdai, palyginti su šiuolaikiniais, – šiukšlės.
Naujos filmavimo kameros ir bepilotės skraidyklės leidžia įamžinti tokius vaizdus, apie kokius prieš daug metų negalėjome nė pagalvoti.
– Kokie filmų kadrai labiausiai patinka jums pačiam?
– Ruandoje su manimi žaidžiančios kalnų gorilos.
– Viena uždėjo leteną ant pečių, o kita tiesiog graibė.
– Taip ir buvo. Nuo to laiko praėjo 40 metų, bet vis dar atrodo, kad buvo vakar.
– Matėte visą pasaulį. Ar esama lopinėlio, kuriame nesilankėte?
– Niekada nesu lankęsis Vidurio Azijoje ir tik kartą – Gobio dykumos (ji yra pietiniame Mongolijos ir šiauriniame Kinijos regionuose. – Red.) pakraštyje.
Nors dykumoje nėra daug gyvūnų, dar sykį mielai apsilankyčiau. Man patinka fosilijos, o ten jų – į valias.
– Gal tai būtų „Mūsų planetos“ tęsinys?
– Nežinau. Kitą serialą vėl kursiu BBC. Gegužę man sukaks 93-eji. Amžinai nedirbsiu. Ateis laikas, kai negalėsiu pasakyti dviejų rišlių sakinių, bet kol kas darau, ką galiu.
– Ar žinote, kad vienoje Londono kavinių stovi stiklinė su užrašu: „Bet kokie arbatpinigiai Davido Attenborougho gyvenimą prailgina vienais metais“?
– Tikrai? To nežinojau. Džiugu ir labai malonu.
Parengė Ona Kacėnaitė
