Maždaug prieš pusantrų metų intriguojantį dokumentinį filmą apie Kolumbijoje patirtus nuotykius „Laimingi žmonės“ pristatę bičiuliai Europos Parlamento Vertimų biure Liuksemburge dirbantis I.Škėrys ir vaizdo reklamos bei kino kūrėjas R.Beržauskas šįkart mėgins nustebinti juosta „Emergency Day“. Joje – vaizdai iš Venesuelos.
Ką gi lietuviai išvydo šalyje, turinčioje du prezidentus: diktatorių Nicolasą Maduro ir daugelio Vakarų valstybių (taip pat ir Lietuvos) laikinuoju prezidentu pripažįstamą opozicijos lyderį Juaną Guaido?
Pirmą kartą Venesueloje lankęsi kūrėjai prisipažino šią šalį pasirinkę dėl joje tvyrančios įtampos.
Irmantas ir Ridas siekė savo akimis pamatyti ir žiūrovams parodyti tai, kas vyksta už geležinės Venesuelos užkardos. Jiems taip pat buvo įdomu suprasti, kaip kadaise bene turtingiausios Lotynų Amerikos šalies ekonomika virto griuvėsiais.
„Kaip ir daugelis, buvome girdėję, kad toje valstybėje milžiniška infliacija, stinga maisto, vaistų, kone kasdien pranešama apie riaušes ir mirtinus susirėmimus. Vis dėlto patikimos informacijos apie tai, kaip iš tikrųjų gyvena žmonės, neturėjome – žinių apie padėtį valstybėje teikia tik prezidento N.Maduro atstovai.
Iš Venesuelos internetu išsiųsti kitokią medžiagą neįmanoma.
Kiek mėginome, mums nepavyko. Daugeliui vietos gyventojų to padaryti tikriausiai taip pat nepavyksta“, – kalbėjo pašnekovai.
Tris savaites įvairiuose Venesuelos miestuose praleidę Irmantas ir Ridas prisistatydavo studentais arba atostogaujančiais turistais.
Nors baiminosi, kad bus sulaikyti ir atsidurs kalėjime, jiems pavyko išsisukti net iš pavojingų situacijų.
Lietuviai palaikė ryšį su šioje šalyje gyvenančiais tautiečiais. Būtent jie padėjo perprasti vietos realijas, rasti šaltinių būsimam filmui.
Vienas iš Irmanto ir Rido tikslų buvo parodyti Venesuelos sveikatos apsaugos sistemą ir medikų darbo specifiką. Nors patekti į daugelį ligoninių pašaliniams sunku, vietos lietuvių pažintys ir vienas kitas doleris užduotį palengvino.
Medicinos studentais apsimetę lietuviai negalėjo patikėti savo ausimis, kai išgirdo, kad gydytojai šioje šalyje uždirba 10 dolerių, o medicinos seserys – 3 dolerius per mėnesį.
„Žinant, kokios ten daugelio prekių ir paslaugų kainos, sunku suvokti, kaip šie ir daugelis kitų žmonių pragyvena“, – stebėjosi I.Škėrys.
Šalies sostinėje Karakase lietuviai lankėsi ligoninėse, taip pat turėjo galimybę naktį budėti su paramedikais, teikiančiais pagalbą asmenims, nukentėjusiems greitkeliuose.
Lietuviai daugiausia slapta filmavo, kaip šie žmonės dirba ir gyvena.
Kadangi Venesueloje dažnai nutraukiamas elektros teikimas, filmo kūrėjams teko stebėti operacijas, atliekamas pasišviečiant mobiliaisiais telefonais.
„Medikai nenoriai kalbėdavo prieš filmavimo kamerą. Kai kurie vos pašnekėję prašydavo medžiagą ištrinti, mat baiminosi, kad tai gali rimtai pakenkti jų karjerai ir šeimai“, – prisiminė R.Beržauskas.
Lietuviai taip pat dalyvavo protesto akcijose ir valdžios atstovų rengiamuose mitinguose. Jiems teko iš arti klausytis N.Maduro kalbos.
„Buvome arti scenos, kurioje kalbėjo prezidentas.
Jis žadėjo, kad šalis tuoj įveiks kapitalistinį pasaulį. Esą pakentėti beliko visai nedaug ir bus rojus, – įspūdžiais dalijosi I.Škėrys. – Kadangi kalba buvo propagandinė, maždaug po 15 minučių apsisukau norėdamas išeiti iš aikštės.
Mane sustabdė agentas ir sugėdijo, kad nenoriu klausytis esą man sakomos kalbos. Teko sustoti ir išklausyti viską, ką kalbėjo N.Maduro.“
Filmo kūrėjai užfiksavo ir protesto akciją, kurioje laikinasis prezidentas J.Guaido mėgino sutelkti jėgas ir patraukti kariuomenę į savo pusę.
„Jo šalininkams to padaryti nepavyko, protestai buvo užgniaužti.
Matėme, kaip į taikios akcijos vietą atskubėjo kariniai šarvuočiai ir be įspėjimo pradėjo mėtyti dujų užtaisus, šaudyti guminėmis kulkomis į tautine atributika pasipuošusius žmones“, – pasakojo I.Škėrys.
Kaip lietuviams pavyko iš Venesuelos išvežti filmuotą medžiagą?
Vyrai pasakojo, kad kamerą, laidus ir laikmenas su įrašais susidėjo į kelias kuprines ir pasidalijo.
Lietuviams prireikė nemažai apsukrumo – tekdavo gudrauti, meluoti ir papirkinėti vietos pareigūnus.
Filmo kūrėjai buvo nusivežę saldainių, kramtomosios gumos, cigarečių, kvepalų. Šios gėrybės ne kartą pravertė bendraujant su taksistais, policijos pareigūnais, muitinės ir oro uosto darbuotojais.
„Keletą kartų buvome sustabdyti važiuodami taksi. Pareigūnai imdavo klausinėti, ko atvykome, norėdavo apieškoti daiktus.
Kartais prisistatydavome studentais, tačiau mumis ne visada patikėdavo. Stengdamiesi išvengti daugybės klausimų, bandydavome nukreipti kalbą.
Kai pasiūlydavome pinigų ar europietiškų dovanų, klausimai ir kratos greitai baigdavosi. Net oro uosto darbuotojams pasiūlėme kvepalų.
Šie juos paėmė ir į mus pažiūrėjo pro pirštus“, – pasakojo lietuviai.
Dokumentikos kūrėjai ne kartą įsitikino, kad tarp Venesuelos policijos pareigūnų ne tik korupcija klesti. Jie pelnosi ir iš prostitucijos.
Lietuvius sustabdę ir dovanų gavę policininkai imdavo bendrauti atvirai ir nekart siūlė į viešbutį atvežti merginų.
Vienas pareigūnas čia pat gatvėje išsitraukė mobilųjį telefoną, kuriame buvo užfiksuota daug gražuolių, ir pasiūlė išsirinkti.
Raudonųjų žibintų kvartale grasino mirtimi
* Maždaug prieš dvejus metus I.Škėrys ir R.Beržauskas kurdami filmą apie Kolumbiją „Laimingi žmonės“ patyrė ne mažiau nuotykių nei šįsyk.
* Jie ne kartą atsidūrė policijos akiratyje, o raudonųjų žibintų kvartale sulaukė grasinimų mirtimi. Gyvi sveiki grįžę dokumentikos kūrėjai save vadino laimės kūdikiais.
* Lietuviai kalbino gatvės praeivius ir per trumpą viešnagę įgytų bičiulių rekomenduotus žmones, o šie atvirai dalijosi gyvenimo istorijomis, samprotavo apie laimę.
* Apie kolumbietišką laimę nemažai pasakojo ir lietuvių kilmės filosofas bei matematikas, buvęs Bogotos meras Antanas Mockus (67 m.).
