Užsienyje gerai žinoma G.Parulytė birželio pradžioje Lietuvoje pirmą kartą pristatė savo kūrybą. Aktorė Vilniaus mažajame teatre parodė savo sukurtą mono spektaklį „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“. Jame atsispindi vaikiški prisiminimai apie sovietmetį, emigraciją, savo šaknų paieškas, vienišumą, emocinę izoliaciją, baimes. Spektaklio premjera įvyko pernai Liuksemburge. Dabar kūrinys sėkmingai keliauja po pasaulį.
– Pusiau juokais, pusiau rimtai prisistatote: buvau pradėta Budapešte, gimiau Vilniuje, būdama septynerių persikėliau į Liuksemburgą.
– Kažkada tėvų klausiau ar jie prisimena, kur buvau pradėta. Jie sakė, kad mano kelionė į gyvenimą prasidėjo jiems viešint Budapešte. (šypsosi).
Gimiau architekto ir akių gydytojos šeimoje. Į Liuksemburgą su šeima išvykome 1991 metais, kai mano tėčiui ten buvo pasiūlytas darbas. Lietuva skaičiavo pirmąsias nepriklausomybes dienas ir dar nebuvo išsivadavusi iš sovietinės priespaudos. Nors man buvo tik septyneri ir buvau baigusi pirmą klasę, aš iki šiol gerai prisimenu niūrią ir pilką sovietmečio realybę. Angažuotą kasdienybę, dideles eiles parduotuvėse ir prekių pasirinkimo stoką spalvino tik lietuviškas gamtovaizdis, kuris man iki šiol teikia atgaivą.
Liuksemburgas pribloškė kontrastais. Pavyzdžiui, man buvo keista, kad ten buvo galima bananus pirkti kada nori, kad parduotuvėse pilna įvairiausių prekių, kad pramoginis gyvenimas prisodrintas muzika, filmais, kad žmonės rengiasi spalvotai, moka kelias kalbas ir susitikę bučiuojasi į žandus.
Iš pradžių metus mokiausi amerikiečių mokykloje, o kai nutariau pereiti į liuksemburgiečių mokyklą, per tris mėnesius turėjau išmokti vokiečių, liuksemburgiečių ir prancūzų kalbas. Kitaip būčiau turėjusi pradėti mokytis nuo pirmos klasės.
Lietuvoje buvau išmokusi vertinti mažus dalykus. Pavyzdžiui, turėjau vieną lėlę ir ją labai mylėjau. Persikrausčiusi į naują pasaulį, susidūriau su masiniu vartojimu. Tačiau gimtinėje išsiugdyta giluminių vertybių nuostata širdyje gaji iki šiol. Man nereikia daug daiktų, net ir mano namai yra pakankamai asketiški.
Kita vertus, Liuksemburgas per ilgą laiką tapo mano artimas. Šiuo metu laisvai kalbu penkiomis kalbomis: lietuvių, liuksemburgiečių, vokiečių, prancūzų, anglų. Neblogai kalbu ispaniškai.
Pastaruoju metu kaip aktorė daugiau vaidinu teatre – mano profesinė veikla verda tarp Liuksemburgo ir Vokietijos teatrų.
Dažnai jaučiu poreikį pasimėgauti gimtinės syvais, įsikniaubti seneliams į pažastis. Labai mėgstu Lietuvoje valgyti šaltibarščius ir pieniškas dešreles su pomidorų padažu. Tai man primena vaikystę.
– Esate kino ir teatro aktorė. Ypač galite didžiuotis savo filmografija. Įsiamžinote daugiau kaip dvidešimtyje vaidybinių filmų ir serialų. Kaip pasirinkote aktorystės kelią?
– Nuo mažens jaučiau, kad noriu rašyti, vaidinti, režisuoti. Paauglystėje Liuksemburge lankiau teatro būrelį. Tačiau po vidurinės įgijau masinių informacijos priemonių ir komunikacijos magistro laipsnį, kuris suteikė galimybę publikuoti straipsnius ir esė įvairiuose žurnaluose. Esu viena iš knygos „Moterys su drabužiais“ autorių, išleidau romaną „Fuck“, kuris Liuksemburge pasiekęs knygų lentynas atsidūrė pirmojoje populiariausios nacionalinės grožinės literatūros sąrašo vietoje.
Akademinių aktorystės mokslų nebaigiau, tačiau Niujorke, Liuksemburge ir Berlyne dirbau su talentingais vaidybos mokytojais. Kažkada kompleksavau, kad neturiu specialaus aktorinio mokslo diplomo. Požiūris pasikeitė, kai būdama 23 metų išvažiavau vasarai į Niujorką padirbėti su viena profesionalia vaidybos specialiste. Ten susirinko aktoriai, studijavę geriausiuose pasaulio akademijose. Vienok mokymų eigoje paaiškėjo, kad jų siekis buvo nusimesti akademijų uždėtus vaidybos štampus. Tada supratau, kad man pasisekė, jog esu laisva, neįsprausta į perdėtos vaidybos rėmus, trukdančios atskleisti intuityviąją profesijos pusę.
– Kokia buvo aktorinio kelio pradžia?
– Man buvo penkiolika, kai pirmą kartą patekau į aktorių atranką. Amerikiečių kino režisierius Romanas Coppola, garsaus režisieriaus Franco Fordo Coppolos sūnus ruošėsi statyti filmą „CQ“. Buvau atrinkta pagrindiniam vaidmeniui. Pagal scenarijų būčiau turėjusi bučiuotis su amerikiečių aktoriumi Billy Zane. Prodiuseriai to neleido, nes buvau nepilnametė. Taip praradau pagrindinį vaidmenį. Kadangi didesni vaidmenys jau buvo išdalinti, man teko nedidelis vampyrės vaidmuo. Šiame filme taip pat vaidino Gerardas Depardieu.
Jaučiau šiokį tokį nusivylimą, kad netekau trokštamo vaidmens. Kita vertus anksti suvokiau kino industrijos realybę – tave gali bet kada atšaukti, net jei ir esi pasirašęs kontraktą.
Nežiūrint į nieką tas filmas buvo stebuklinga patirtis. Tuo metu dar nežinojau kokia reikšminga yra Coppola šeima. Filme vaidino ir režisieriaus pusbrolis Jasonas Schwartzmanas, ir sesuo Sofia Coppola, su kuria susidraugavome – ji buvo nuostabus ir šiltas žmogus. Tas filmas skyrėsi nuo vėlesnių tuo, kad ten susipažinau su žmonėmis, kurie augo su F.F.Coppolos kinu nuo lopšio ir kuriems kurti filmus yra aistra, pašaukimas, kasdienybė. Gal todėl jie nedemonstravo pasipūtimo ar didybės jausmo.
– Antrasis jūsų filmas žinomas daugeliui žiūrovų – „Mergina su perlo auskaru“ (britų režisierius Peteris Webberis). Jame vaidino tikra garsenybių puokštė – amerikiečių aktorė Scarlett Johansson, britų aktoriai Colinas Firthas, Tomas Wilkinsonas, Judy Parfitt, australų aktorė Essie Davis. Gal su kai kuriais užsimezgė bičiulystė?
– Niekada netroškau užmegzti kontakto su žmogumi vien dėl to, kad jis žinomas. Kai susipažinau su S.Johansson, ji buvo ką tik grįžusi iš Tokijo, kur filmavosi S.Coppolos filme „Pasiklydę vertime“. Aš apie ją nieko nežinojau, todėl nesureikšminau darbo aikštelėje. Maloniausias man pasirodė aktorius C.Firthas. Nenumaniau, kad jis garsus, tačiau nuostabą kėlė tai, kad visi prie jo lindo kaip prie medaus. Manau, mes susibičiuliavome nes jam patiko, jog visiškai nesistengiau pelnyti jo dėmesio. Pertraukose tarp filmavimų mes daug kalbėjome apie džiazą, klausėmės muzikos.
Pastebėjau, kad aktoriai dažnai sąmoningai neinvestuoja energijos ir laiko mezgant nuoširdžius santykius, nes žino, kad kai filmavimai baigsis, visi išsiskirstys kas sau.
Per savo karjerą kine labiausiai susidraugavau tik su gerai žinoma britų kino ir teatro aktore Tara Fitzgerald. Mes kartu Liuksemburge filmavomės siaubo filme „Prakeikta vieta“ (2006 m.). Prisimenu, jai sakiau, kad per dvidešimt metų kine ji yra pirmas žmogus, su kuriuo užsimezgė šilti santykiai.
– Koks filmas jums yra brangiausias?
– Dabartinis. Šiuo metu montuoju savo pirmąjį trumpametražį filmą „Ar tai yra tavo tikrasis darbas?“, kuriam parašiau scenarijų, režisavau ir kuriame suvaidinau pagrindinį vaidmenį. Tai nespalvotas pasakojimas apie Liuksemburge gyvenančią lietuvių aktorę, kuri patiria įvairius profesinius pažeminimus ir bando išsilaisvinti iš nagatyvių patirčių. Patyriau didžiulį džiaugsmą iš komandos narių, kai jie pasakė, jog filmavimo metu patyrė daug meilės, jautėsi saugiai ir šiltai. Filmas dienos šviesą išvys šį rudenį. Norėčiau jį parodyti Lietuvos žiūrovams.
Prieš trejus metus lankiau režisūros kursus Londono kino mokykloje, kurioje patobulėjau kaip scenaristė ir režisierė.
Taip pat man labai įstrigo filmavimasis dramoje „Baby(a)lone“ (2015 m.). Liuksemburgas šį filmą siuntė į „Oskarų“ kino festivalį. Vaidinu mokytoją, dirbančią su sunkaus elgesio vaikais. Aš ypatingą santykį jaučiu vienam berniukui, kuris mane išduoda. Tas filmas iš manęs pareikalavo didelių emocinių pastangų, sunku buvo su juo atsisveikinti. Buvo smagu dirbti su anksčiau nevaidinusias vaikais, nes jie turi labai gerą intuiciją.
– Neslepiate, kad aktorių atrankose sulaukiama nemažai neigiamų atsakymų. Kas padeda psichologiškai nepalūžti sulaukus neigiamo atsakymo?
Žinoma, kiekvienas „ne“ skausmingai veikia egzistencinę, finansinę pusę. Tačiau mano vidinis stuburas pilnai išsitiesė ir nuo menkiausio sukrėtimo nesusvyruoja po to, kai išleidau pirmąjį romaną.
Dabar į aktorių atrankas žiūriu ramiai. Jei pajuntu, kad filmo kūrėjų santykis į mane į priešiškas ir nedraugiškas, tai ramia širdimi galiu atsisakyti siūlomo projekto.
– Kaip ruošiatės vienam ar kitam vaidmeniui?
– Daug kas priklauso nuo režisierių. Kai kurie pataria klausyti tam tikros muzikos arba skaityti kažkokią knygą, nes įsivaizduoja, jog personažas taip darytų. Tekstą mokausi perrašinėdama scenarijų – taip geriau įsimenu. Man labai pasisekė, kad Niujorke mokiausi Sanfordo Meisnerio aktorinės technikos. Ten buvo sakoma, kad atskirai išmok tekstą, nes vaidyba yra tik reakcija į aponentą. Todėl iš anksto nesimokau intonacijų, nerepetuoju kūno kalbos. Taip pat vaidindama nesivadovauju primestomis klišėmis. Tarkime, daugelis advokatę įsivaizduoja pasitempusią, tiksliai artikuliuojančią, su akiniais ir kostiumėliu. Aš vaidmenį kuriu pagal savo įsivaizdavimą, tad nesvarbu koks jis būtų skirtingas, visada į jį įdedu didelę dalį savęs.
– Kokiomis kalbomis teko vaidinti filmuose? Ar režisieriai niekada neturėjo priekaištų dėl akcento?
– Filmuose mano herojės kalba angliškai, vokiškai, liuksemburgietiškai, prancūziškai. Dėl akcento problemų niekada nekilo. Jei reikia, galiu kalbėti be akcento. Manau, jog labiausiai su akcentu kalbų lietuviškai (juokiasi).
– Ar yra tekę dirbti su nemaloniais režisieriais?
– Nemalonių situacijų yra nutikę tik aktorių atrankose. Prisimenu, man buvo 16 metų, tada sirgau anoreksija ir ligą bandžiau slėpti. Tuo metu mano figūra dar nebuvo moteriška. Vienos atrankos metu vokiečių režisierius ir prodiuseris susišnybždėjo ir paklausė: „Koks tavo krūtinės dydis?“. Tuomet ėmė juoktis. Aš įsižeidusi išėjau, nors to vaidmens labai norėjau. Netrukus man paskambino aktorių atrankos direktorė ir pagyrė, kad elgiausi išdidžiai. Ji pasakė, kad režisieriui ir prodiuseriui patiko, kad sugebėjau pastovėti už save, todėl jie nutarė man duoti tą vaidmenį. Bet aš jo atsisakiau. Didžiuojuosi, kad jau būdama paauglė turėjau savigarbą.
– Filmavimo aikštelėse neretai užsimezga ir meilės romanai. Ar koks nors filmas jums padovanojo antrąją pusę?
– Dvylika metų draugavau su režisieriaus asistentu, susipažinome kuriant vieną filmą. Prieš metus pasukome skirtingais keliais. Dabar visą savo energiją skiriu savęs tobulinimui, stengiuosi sau dovanoti kuo daugiau meilės. Anksčiau, kai įsimylėdavau, viskas nueidavo į antrą planą. Dabar stengiuosi save disciplinuoti. Noriu, kad ateityje mano savimeilė nepriklausytų nuo to, kiek vyras mane myli.
– Kuo dar užsiimate be aktorystės?
– Šiuo metu rašau knygą „Viena diena jautrios moters galvoje“, bei scenarijus dviem ilgametražiams filmams. Norėčiau, kad kūrybinės idėjos manyje niekada nepasibaigtų. Labai mėgstu gaminti maistą. Su savo geriausia drauge, gyvenančia Berlyne vedame vegetariško maisto blogą terrekicken.com. Dar dainuoju elektroninės muzikos grupėje „Claude“. Netrukus važiuosiu į Berlyną įrašinėti naujų dainų. Grupė susikūrė šiais metais, viskas dar labai nauja. Laisvalaikiu skaitau knygas, dažniausia originalo kalba. Manau, kad gyvenime daug visko galima nuveikti, nes diena turi 24 valandas. Svarbiausia neleisti baimėms tavęs paralyžiuoti ir tada daug bus galima aprėpti.
