Liepos pradžioje amerikiečių interneto transliuotojas „Netflix“ pristatė šešių dalių dokumentinį serialą su vaidybiniais elementais „Paskutiniai carai“ (The Last Czars), pasakojantį apie Romanovų dinastijos žlugimą Rusijoje. J.Šeduikytė įsiamžino trijose serijose.
1894–1918 metus apimanti istorija buvo filmuojama praėjusiais metais Lietuvoje ir Latvijoje.
Verkių rūmai virto Rusijos kunigaikščio Felikso Jusupovo rezidencija Maskvoje, o caro Nikolajaus II karūnavimas nufilmuotas Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į dangų sobore.
Sostinės Trakų gatvėje buvo įamžinta karietos, kuria važiavo kunigaikštis Sergejus Aleksandrovičius, susprogdinimo scena.
Didžiąją laiko dalį caras Nikolajus II su šeima gyveno Aleksandro rūmuose netoli Sankt Peterburgo, o „Paskutiniuose caruose“ juos atstojo Latvijoje esantys barokiniai Rundalės rūmai.
„Neseniai pažiūrėjau serialą ir man jis labai patiko. Smagu būti šio projekto mažyte dalimi. Su manimi buvo nufilmuota kur kas daugiau epizodų, nei jų liko galutiniame variante“, – pasakojo J.Šeduikytė.
Dainininkei teko įkūnyti ypatingą Romanovų giminės atstovę Juodkalnijos princesę Milicą (1866–1951), kuri buvo ištekėjusi už Rusijos kunigaikščio Piotro Nikolajevičiaus Romanovo, caro Nikolajaus I anūko. Išsilavinusi Milica manė esanti pranašesnė už savo rusų giminaičius.
Sankt Peterburgo rūmuose Milica gyveno su seserimi Anastasija, kurią įkūnijo aktorė Karina Stungytė.
Nuo jaunystės Milica domėjosi mistika, okultizmu ir spiritizmu. Būtent ji į Nikolajaus II rūmus atvedė mistiku save vadinusį Grigorijų Rasputiną ir pasistengė, kad caro šeima juo susižavėtų.
Vėliau Milica ir Anastasija tapo vienomis iš G.Rasputino nužudymo sumanytojų. Po bolševikų perversmo Milica su šeima pasitraukė į Europą.
– Koks aktorinės duonos skonis? – pasiteiravau J.Šeduikytės.
– Jau turiu šiek tiek vaidybinės patirties – prieš dešimtmetį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokiausi režisieriaus Eimunto Nekrošiaus vaidybos kurse.
Jei ne jo pasiūlymas išbandyti jėgas aktorystėje, gal niekada ten nebūčiau kėlusi kojos.
Kartą atėjau pas jį su keliais savo kurtos muzikos kompaktiniais diskais ir pasakiau, kad jei kada nors reikės balso arba scenoje gyvai dainuojančio atlikėjo, gali pasitelkti mane, nes labai mėgstu jo kūrybą.
Režisierius kurį laiką žiūrėjo į mane tiriamai ir galiausiai pasakė, kad esu labai drąsi mergina. Paskui paklausė, ar nenorėčiau pas jį pastudijuoti aktorystės. Jis pasakė, kad galiu mėginti stoti į antrą kursą.
Pasimokiau pusantrų metų ir išėjau. Spektakliuose vaidinti neteko, tik etiuduose.
E.Nekrošius vis mažiau galėdavo mums skirti laiko. Aš mokėjau už studijas ir gal turėjau per mažai progų visiškai pajusti jo kūrybos stilių.
Kai susiduri su genijumi, reikia daug padirbėti, kad išmoktum iššifruoti jo kalbą ir taptum instrumentu, padedančiu jam išreikšti mintis.
E.Nekrošiaus kalba buvo specifinė – žemiška, sunkiasvorė, bet skleidžianti šviesius ir esminius dalykus.
2014 metais pasirodė lietuviškas siaubo filmas „Rūsys“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį. Mano herojė dailininkė papuola į savo iliuzijų pasaulį ir bando iš jo išsivaduoti. Šis filmas padėjo suprasti, kodėl man visada buvo artima kino kalba.
Prieš kelerius metus užsiregistravau keliose Lietuvos aktorių atrankos agentūrose, tad neretai dalyvauju atrankose.
Kai prieš metus man paskambino ir pasakė apie galimybę vaidinti princesę Milicą, iš karto sutikau.
Aktorystės grūdas manyje slypi nuo vaikystės. Atsimenu, vaikščiodavau pajūriu ir galvodavau, kad noriu būti kino aktorė.
Tyliai vyliausi, kad kada nors eis pro šalį režisierius ir atkreips į mane dėmesį. Juk būna stebuklų, kai žmogų sustabdo gatvėje ir pakviečia į aktorių atranką.
Mano kelias buvo kitoks – niekada iš nieko negavau jokio pasiūlymo, viską pasiekiau per didelį norą.
Gerai, kad nesugalvojau tapti tik aktore. Vien iš to nepragyvenčiau, o gal būtų tapę ir neįdomu. Vis dėlto smagu, kad kartais mane pasiveja įdomūs vaidmenys.
Visada norėjau vaidinti princesę. Augau kartu su dokumentinių filmų režisiere Giedre Žickyte. Kai žaisdavome, ji visada būdavo princesė, o aš – ragana.
– Kaip ruošėtės princesės Milicos vaidmeniui?
– Žiūrėjau filmus apie G.Rasputiną, nes jo aplinkoje ne vienus metus sukosi princesės Milica ir Anastasija.
Informacijos nebuvo labai daug, todėl galėjau laisvai interpretuoti.
– Pirmą kartą turėjote vaidinti anglų kalba. Kaip sekėsi?
– Nemažai žiūriu filmų anglų kalba. Galima sakyti, kad tokiu būdu ir išmokau šios kalbos.
Mano pirmoji užsienio kalba buvo prancūzų, vėliau – rusų. Esu perfekcionistė, todėl negaliu pakęsti, kai kalbėdama jaučiu lietuvišką akcentą.
Kai filmavimo aikštelėje reikėjo pasakyti pirmą frazę angliškai, viduje labai drebėjau, bet sulaukiau palaikymo ir toliau viskas vyko sklandžiai. Žiūrėdama serialą džiaugiausi, kad aktoriams, kurių pagrindiniai buvo britai, pavyko atskleisti rusiškumo aurą.
– Serialo herojai vilki itin puošnius drabužius.
– Rūmų gyventojų kostiumai buvo nuomoti Madrido aktorių kostiumų studijoje, taip pat Italijoje ir Lietuvoje.
Senovinių audinių ieškota sendaikčių turguose Milane ir Vilniuje, dalis audinių įsigyta parduotuvėse.
Kartą serialo kostiumų dizainerė Barbara Elum-Baldres pamatė nuotrauką, kurioje buvo užfiksuota vienos lietuvės asistentės svetainė Vilniuje.
Dizainerei į akis krito užuolaidos. Jos buvo tokios medžiagos ir spalvos, kokių reikėjo. Ji įtikino asistentę parduoti užuolaidas ir taip baigė kurti carienės Aleksandros suknelę.
Apsirengti puošnias, bet sunkiai užsegamas krinolino sukneles su korsetais padėdavo aprengėjos, nes pačiai įsisprausti į liemenį veržiančius apdarus ar apsiauti anų laikų stiliaus batus – neįmanoma misija.
Vis dėlto su tomis senovinėmis sukniomis jaučiausi nuostabiai. Šiaip gyvenime nevilkiu ilgų suknelių, bet po šio vaidmens supratau, kaip gera turėti ilgą drabužį.
– Kokios sąlygos buvo sukurtos aktoriams?
– Pagrindiniai aktoriai turėjo atskirus vagonėlius. Mes su Karina irgi turėjome vagonėlį. Jame buvo lova, padėta vaisių, vandens.
Viskas – iki smulkmenų sustyguota. Pavyzdžiui, ateina asistentė ir sako: „Ruoškitės, jums liko dešimt minučių.“ Tada aprengėja padeda apsivilkti sukneles ir einame į aikštelę beveik nekvėpuodamos.
– Ar pavyko artimiau susidraugauti su serialo kūrybine komanda?
– Atmosfera buvo draugiška, bet artimų draugysčių niekas nemezgė.
Buvo surengtas vakarėlis, tad išvydome kai kurias sumontuotas scenas ir turėjome progą susidaryti įspūdį apie būsimą serialą.
Filmavimo pabaigoje kai kuriems komandos nariams padovanojau savo dainų albumą.
Aš Milicos vaidmens nepamiršiu, nes užsimezgė stiprus ryšys ir su personažu, ir su aplinka. Net dabar atsimenu Rundalės rūmuose tvyrojusį rūko kvapą.
Norėčiau sulaukti pasiūlymo vaidinti lietuviškame filme. Kadangi trokštu susisieti su kinu, dabar šioje srityje dirbu keliais frontais.
Esu kūrusi muziką filmams „Meistras ir Tatjana“ (rež. G.Žickytė), „Namė“ (rež. Zaza Chalvaši), o už muziką animaciniam filmui „Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys) pelniau Sidabrinę gervę.
Šiuo metu kaip režisierė, scenarijaus autorė ir kompozitorė dirbu prie animacinio filmo „Mora Mora“ – jį turime sukurti per dvejus metus.
– Kaip kilo idėja kurti animacinį filmą?
– Ilga istorija. Daug metų sapnuodavau slogius, kruvinus sapnus, todėl vaikščiojau pas psichoterapeutą, siekdama išsiaiškinti jų kilmę. Tik tai nelabai pagelbėjo.
Sapnus užsirašinėdavau, aiškindavausi jų reikšmę, bet jie vis tiek manęs nepaliko.
Galiausiai atsirado paprasta subtili istorija apie mergaitę, kuri visą laiką verkia ir ieško būdo, kaip susigyventi su gąsdinančiu padaru.
Tai bus japoniškos stilistikos filmas apie baimę, mėginimą ją priimti ir paversti kita energija.
Dalyvaudama scenarijaus rašymo stovykloje susipažinau su šio meno subtilybėmis. Gal dvidešimt kartų perrašiau tekstą, bet tą padaryti vertėjo, nes išnyko nereikalingos smulkmenos.
Pastebėjau, kad dabar net kurdama dainas esu žymiai reiklesnė sau.
– Ar kuriant animacinį filmą pavyko atsikratyti slogių sapnų ir baimių?
– Išvada tokia: tai, ko bijai, yra tik mažo dalyko ilgas šešėlis, atsiradęs leidžiantis saulei.
Baisūs sapnai nebekankina, bet dėl kitų priežasčių. Gal tiesiog pradėjau labiau kreipti dėmesį į vaikystės atsitikimus, kurie turėjo nuoskaudos, pykčio atspalvį.
Neseniai vienoje knygoje radau mintį, kad žmogus, gebantis padėkoti ir atsiprašyti to, kuris supykdė arba įskaudino, gali daug ką išspręsti.
Man tai padeda, bet tai padaryti labai sunku.
Taip pat šiuo metu dirbu prie naujų muzikos albumų. Vienas albumas pasirodys rudenį. Įrašas padarytas Vilniaus arkikatedroje ir Reikjaviko bažnyčioje. Jame skambės barokinė vargonų muzika ir mano balsas. Vadinsis „To the Sky“. O naujas autorinis dainų albumas tuėtų pasirodyti pavasarį.
Kasdien stengiuosi prisiliesti prie kūrybinių darbų. Kai baigsiu albumą, rimčiau užsiimsiu piešimu. Po pernykštės kelionės į Indiją, atradau pomėgį piešti juodu pieštuku. Vaikystėje labai norėjau lankyti dailės mokyklą, bet man ten nepasisekė. Neteisingai brūkšniavau ir vietoje obuolio nupiešiau karvės kaukolę. Tada gavau velnių ir nusprendžiau, kad ši mokykla man netinka. Bet matyt poreikis piešti išliko. Ruošiuosi piešti savo šeimą. Kol kas iš nuotraukų.
Man reikėjo atrasti ritualus, kaip subalansuoti save. Mano jogos mokytoja sakė, kad norint pailsėti nuo to ką darei, reikia užsiimti priešinga veikla. Pavyzdžiui, kai stoviu scenoje, mane supa daug žmonių, reikia atiduoti daug energijos, norint ištransliuoti svarbius dalykus. Po to man ilsintis reikalinga vienatvė, tyla, paprasta veikla, neįpareigojanti apranga, rašymas, piešimas ir dar pasiplaukiojimas baseine.
