Iš Radviliškio kilusi menininkė neslepia, kad Šiauliai niekada nebuvo patraukliausių didmiesčių sąraše. Aktorė čia atvažiavo ne savo noru – 1977 m. paskyrimą po studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje gavo visas Irenos Vaišytės auklėtinių kursas.
Netrukus aktorė R.Krilavičiūtė tapo tikra garsenybe – pasirodė režisieriaus Gunaro Cilinskio filmas „Ankstyvos rūdys“. Filme už seno turtuolio ištekėjusios jaunos gražuolės Elzos vaidmuo išgarsino jauną žavią aktorę, ją ėmė kalbinti ir kiti režisieriai.
Aktorei nesivaikė populiarumo bangos ir atsispyrė ne vienam pasiūlymui. Režisieriaus Arūno Žebriūno kino filme „Kelionė į rojų“ kitąmet Indrės vaidmenį sukūrusi R.Krilavičiūtė nutarė stabtelti ir aukoti karjerą dėl motinystės.
Antrąsyk aktorės žvaigždė sužibo 1988-aisiais, kai pasirodė režisieriaus Vidmanto Bačiulio televizijos filmas pagal Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“. Nors kino kritikai nepuolė liaupsinti šio projekto, „Viliaus Karaliaus“ drama sulaukė stulbinančio populiarumo – kai buvo rodoma kuri nors serija, miestuose ir miesteliuose ištuštėdavo gatvės. Aktorė R.Krilavičiūtę šiame filme sukūrė Grėtės Karalienės vaidmenį.
Trečios populiarumo bangos teko laukti dar ilgiau. Gatve einančią aktorę R.Krilavičiūtę praeiviai ėmė atpažinti, kai prasidėjo pirmasis televizijos serialo „Naisių vasara“ sezonas. Šį projektą vertino ir profesionalai – režisieriaus Sauliaus Balandžio kūrinys 2010 m. buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias televizijos filmas.
Šiame kelerius metus trukusiame projekte dalyvavo ir vienišos dviejų vaikų motinos Genutės vaidmenį sukūrusi R.Krilavičiūtė.
– Per karjerą bent tris kartus buvote populiarumo viršūnėje – sukūrėte įsimintinus vaidmenis kine. Nesigailite, kad nepasinaudojote galimybe ir neišvažiavote iš Šiaulių į kokį svajonių miestą?
– Nežinau, ar apskritai yra tas svajonių miestas. Mes, visas kursas, gavome paskyrimą važiuoti į Šiaulius, taip čia ir atsidūriau. Reikia pripažinti, kad Vilniuje atmosfera yra kita, ten kvėpuoti yra kitaip, bet nesigailiu likusi čia. Man svarbiausia – įdomus darbas, potyriai.
– Bet kvietimų, progų važiuoti padirbėti kitur po jus išgarsinusio filmo „Ankstyvos rūdys“ turėjo netrūkti. Gal buvote labai išranki?
– Kvietimų buvo, bet gyvenimas viską savaip sudėlioja. Vienu metu rinkausi motinystę, pagimdžiau ir auginau dukterį. Buvo tuštesnių tarpsnių, nes dėl pinigų stygiaus Lietuvoje viskas buvo sustoję. Net teatre buvo sunku vaidmenį gauti, nes per sezoną pasirodydavo nebe šešios, o viena ar dvi premjeros.
Taip, esu atsisakiusi ne vieno vaidmens, bet ne dėl to, kad laikyčiau save žvaigžde. Man darbas pirmiausia turi būti įdomus, negaliu pakęsti falšo. Dabar laikmetis kitas, žvaigždele tapti pakanka pirstelėjimo (juokiasi).
Pastaruoju metu dirbau mažiau, nes pasivijo sunki liga. Ji buvo mane paguldžiusi keleriems metams, negalėjau dirbti.
– O jums artimesnis teatras ar kinas?
– Negaliu juk teatro išduoti (juokiasi), bet dirbti labiau patinka kine. Gal dėl to, kad sekėsi – kvietė labai įdomūs režisieriai. Gal kam ir atrodo kitaip, bet kine yra labai daug kūrybos, ieškojimų.
Dabar kartais pagalvoju, kad galbūt kinas prie širdies labiau, nes keitėsi aplinka, trupė. Anksčiau juk nebūdavo galimybės važinėti ir dirbti keliuose teatruose, todėl teatre atsirasdavo rutina.
Nemėgstu veltis į audras stiklinėje, visada būnu toliau intrigų, mėgstu stebėti iš šono. Todėl sugrįžusi iš filmavimų jausdavausi tarsi žiūrėčiau į viską iš kosmoso. O man patinka ši būsena – stebėti iš kosmoso (juokiasi).
– Ilgai dvejojote, kai gavote pasiūlymą vaidinti televizijos seriale „Naisių vasara“?
– Ne, nes tai buvo naujos patirtys, pažinimas. Be to, atvažiavo režisierius Saulius Balandis, su kuriuo labai įdomu dirbti.
Patikėkit, tai buvo kūryba, ieškojimai, o ne aklas teksto kalimas. Mes neskaičiavome valandų, todėl pirmas sezonas sulaukė profesionalų įvertinimo – filmas gavo „Sidabrinę gervę“. Reikia pripažinti, kad vėliau ir čia atsirado rutinos, nes seriale ji neišvengiama.
– Gal yra svajonių vaidmuo, kurio dar nesukūrėte, apie kurį tebesvajojate?
– Tokio vaidmens nėra. Visada gyvenu čia ir dabar. Stengiuosi nesižvalgyti ir nesikapstyti praeityje, nesvajoti labai apie ateitį, nes kažkas aukščiau iš to juokiasi.
Va, dabar turiu svajonių vaidmenį. Repetuoju Užupio dramos teatre, rugsėjo pabaigoje bus režisierės Ritos Urbonavičiūtės spektaklio „Haroldas ir Modė“ premjera.
– Ne vienas aktorius yra nukrypęs nuo kūrybos, kad išgyventų – pardavinėjo langus, statė šimtadienio vaidinimus su abiturientais. Gal ir jūs – ne išimtis?
– Visi pamena sunkmetį, kai aktoriai tikrai negalėjo išgyventi. Buvo visko, esu visko bandžiusi. Bet juk gyvenimas nėra vien teatras, o man įdomios visos gyvenimo briaunos ir patirtys.
Esu smalsi, todėl visada turėjau užsiėmimą. Ne veltui prakalbau apie ligą. Ne taip seniai buvo metas, kai nebegalėjau nueiti nė 100 metrų. Man tai buvo tolygus Montlano viršukalnei iššūkis.
Neturėjau jėgų lipti į šį kalną, bet galėjau skaityti, mokytis anglų kalbos, užsiimti rankdarbiais.
– Kaip pavyko įveikti ligą?
– Esu gimusi su pliuso ženklu – man visada stiklinė yra pusiau pilna, o ne pusiau tuščia. Ne veltui sakoma, kad bet kuris blogas dalykas turi pabaigą, o po to pradėda gerėti.
Aš nekovojau, priėmiau ligą, ją gerbiau. Esu juokavusi, kad už tokį požiūrį gavau galimybę dar pagyventi, paskraidyti. Antri metai lakstau, džiaugiuosi gyvenimu.
Kitiems galiu patarti, kad pirmiausia žiūrėtų, ką valgo. Nes ką valgai, taip ir gyveni. O tada ir vaistų nereikia.
– Jus išgarsinusiame televizijos filme „Vilius Karalius“ kartu vaidinęs aktorius Kęstutis Žilinskas pasitraukė iš teatro. Ar žinojote, kad jis kardinaliai pakeitė gyvenimą – vairuoja taksi automobilį?
– Kęstutį pažįstu labai seniai, bet pastaruoju metu mūsų ryšys buvo nutrūkęs. Kad jis paliko Klaipėdos dramos teatrą, žinojau, bet smulkmenų – ne. Kęstutis bandė kurti savo teatrą, pati dalyvavau, kūrėme premjerą, bet vėliau mūsų keliai išsiskyrė.
Tačiau atsisveikinimas su aktoryste jokia tragedija, tai nėra kažkokia sensacija. Mūsų kurso draugai irgi ne visi teatre: Nijolė Oželytė bandė save politikoje, Virginija Kochanskytė skaito eiles.
– Gal pasidalintumėte savo planais?
– Nėra planų. Stengiuosi gyventi ir mėgautis gyvenimu. Džiaugiuosi kūrybos procesu Užupio dramos teatre, laukiu premjeros.
Po to į Šiaulius atvažiuos režisierius Oskaras Koršunovas. Ar būsiu atrinkta kurti vaidmenį į jo spektaklį, nežinau, nes įvyko tik pirmasis pokalbis.
