Elijo gyvenimo aprašymas skamba kaip siaubo filmo scenarijus, tačiau šiandien jaunas vyras labai laimingas: kylantis aktorius, rašytojas, mylintis vyras ir tėvas.
„Polinkį į meną įskiepijo mama, – LNK laidoje „Nuo... Iki...“ pasakojo M.P. E. Martynenko. – Jai nebuvo lengva – iš esmės viena užaugino mane ir brolį.
Padedančių nebuvo, užtat trukdančių – daug. Ji dirbdavo keliose darbovietėse, beveik nemiegodavo, vis sukdavo galvą, ką rinktis: sumokėti už šildymą ar nupirkti vaikui batus.
Reikia būti išties šventu žmogumi, kad šitaip nusikalęs dar rastum jėgų vakarais vaikams skaityti knygas.“
Paauglystėje Elijas irgi keldavo motinai rūpesčių: mokykloje jam būdavo neįdomu, todėl nuolat grėsė būti išmestam, – berniukas dienas leisdavo skaitydamas knygas arba vaikščiodamas po Užupį, Vilniaus rajoną kitoje Vilnios upės pusėje.
Kiemo aplinka taip pat buvo nepavydėtina – dauguma jo draugų galiausiai atsidūrė kolonijose.
Kai Elijui pačiam panižo rankos ką nors nuveikti, pamėgino pasigaminti fejerverkų ir šie, sprogę tiesiai į veidą, nuniokojo namus.
Į būstą šeima negalėjo grįžti pusę metų, o juoda dėmė virš balkono išlikusi iki šiol.
„Prisimenu, kaip stovėjau ant palangės, bet dar bėgant lango link mano akys užkliuvo už vieno užrašo – frazės, kurią pasakė vėžiu sergantis vienuolikmetis berniukas, dabar jau miręs.
Vieną kartą jo paklausiau: „Kaip tau atrodo, kas nutinka po mirties?“
Jis atsuko į mane pliką galvytę, pažvelgė didelėmis akimis ir paklausė: „O kas nutinka iki tol?“ Tuos žodžius užsirašiau ant sienos.
Jie mane sustabdė sekundę prieš iššokant pro langą.
Iš kambario perlipau į balkoną ir kitais balkonais nusileidau žemyn.
Nesuvokiu, kaip pavyko tai padaryti, – buvo gruodis, slidu, mano rankos apdegusios.
Dabar čia stoviu ir, atrodo, kūnas prisimena tą mirties artumą“, – kalbėjo M.P.E.Martynenko, žvelgdamas į vaikystės daugiabutį.
Jis dirbo įvairiausius darbus: savanoriavo onkologijos skyriuje, hospise, Lukiškių kalėjime, dirbo barmenu striptizo klube, laiškanešiu, naktiniu portjė ir veganiško šokolado pardavėju. Nenorėjo pilkos kasdienybės – jei jau gyventi, tai visa koja.
„Man regis, mes visi ilgimės tikrumo, – samprotavo jaunas vyras. – Jo trupinėlių pribarstyta visur, tik reikia paieškoti. Ir aš stengiausi ieškoti.
Pavyzdžiui, darbas bare sužavėjo tuo, kad alkoholiu žmonės nusivalo grimą – kai užtektinai išgeria, lieka tik tikrumas.
Kita vieta, paliudijusi tikrumą, – ligoninės reanimacijos skyrius.
Kai žmonės atsibusdavo, kiti esantys toje pačioje patalpoje turbūt savo mirtingumo akivaizdoje nematydavo prasmės ką nors vaidinti.“
Nors tuomet, atrodytų, netrūko įdomios patirties, Elijas nebuvo laimingas. Išgirdęs apie galimybę pagyventi pas vienuolius, nutarė ja pasinaudoti. Iš pradžių ketino pabūti tik savaitgalį, tačiau tos kelios dienos virto metais.
Vienuolyne vaikinas mėgavosi ramybe, drauge su vienuoliais prižiūrėjo bites, augino gyvulius, dirbo sode ir kalbėjosi apie paprastus dalykus – grįžtančius gandrus ar nuo vandens pasitraukusį ledą.
Tikėdamas, kad tvirčiau po kojomis pajuto žemę, vaikinas grįžo į tikrovę, bet vėl palūžo.
„Iš vienuolyno grįžus į pasaulį gal reikėjo laiko prisitaikyti. To nebuvo – iškart puoliau į dar vienas studijas, į dar kelis darbus, nes tuomet ir mamai prasidėjo sveikatos bėdos.
Brolis buvo bebaigiąs bakalauro studijas, todėl buvo sunku tikėtis, kad mes studijas ir puls dirbti. O aš galėjau tai padaryti.
Dirbau, bandžiau ir studijuoti, mėnesį miegodavau gal po tris keturias valandas ir dėl išsekimo, nuolatinio nerimo pašlijo psichika“, – sudėtingas gyvenimo aplinkybes prisiminė Elijas.
Dėl psichiatrijos ligoninės įrašo apie sveikatą vyrukas ilgai negalėjo susirasti darbo.
Likimo ironija – šiandien jo knygos gelbėja žmones, atsidūrusius panašioje duobėje.
Viena patirtų sunkumų priežasčių, Elijo manymu, ta, kad augo be tėvo, kuris paliko šeimą, kai motina ėmė lauktis.
Jam trūko tėvo meilės ir pripažinimo, o žaizda dar labiau atsivėrė, kai būdamas šešiolikos metų išgirdo sukrečiamą žinią: užklupęs sugyventinę su kitu vyru Elijo tėvas mirtinai subadė jos meilužį ir buvo pasodintas į kalėjimą.
„Daugelis sako, kad esu panašus į tėvą ir išvaizda, ir kai kuriais poelgiais. Išgirdus apie jo nusikaltimą apėmė keistas pojūtis: aš – žmogžudžio sūnus, to kūno kūnas, to kraujo kraujas. Atrodo, tarsi kaltas ir aš.
Kaip ir dėl kitko. Prieš man gimstant tėvas ragino motiną nutraukti nėštumą – antraip išeis iš namų.
Sužinojęs tą istoriją irgi pajutau savotišką kaltę. Turbūt neturėčiau jaustis kaltas, bet tai nevalingas impulsas.
Gal visiems būtų buvę geriau, jei manęs čia dabar nebūtų buvę?“ – apmąstymais apie savo likimą dalijosi M.P.E.Martynenko.
Būdamas septyniolikos diabetu sergantis Elijas mėgino prieš save pakelti ranką – susileido mirtiną insulino dozę. „Mes neįsivaizduojame, kaip tu išgyvenai“, – reanimacijos skyriuje atsibudęs po komos iš gydytojo išgirdo Elijas.
Po to karto jis prisiekė niekada daugiau to nedarysiąs. Deja, cukrinis diabetas sprendžia už jį – jaunas vyras net trylika kartų patyrė komą.
Ką patekęs į komą matė ir jautė, Elijas nedrįsta pasakoti. Ne tik žodžių trūksta – iš šalies gali pasirodyti, kad jis pamišęs: „Tuo metu atrodo, kad išnyko kūnas ir patekai į kitą būvį, turi ne kelias, o dvidešimt juslių, ir staiga iš ano būvio grįžti atgal.
Kaip jaustis? Panašiai kaip padarui, neturinčiam akių, paaiškinti, kas yra spalva.
Baisiausia ne patekti į komą, o atsigauti. Pabudus po ilgiausios komos, trukusios kelias dienas, pirmiausia kilo klausimas, ne kur aš, kodėl aš čia, kas atsitiko, kaip kartais rodo kino filmuose, o kodėl aš su sauskelnėmis, kas man jas užmovė.
Paskui po truputi imi suvokti aplinką, pasidaro įdomu, kaip pamažu grįžta atmintis.“
Dabar Elijas daro viską, kad išvengtų komos ir neišgąsdintų artimųjų, o ypač – žmonos Aušros. Po pastarojo prisilietimo prie mirties jis viešai pasižadėjo sveikatą saugoti taip, kaip niekada iki šiol.
Vasarą patyręs ligos komplikacijų, Elijas viešai paprašė paaukoti insulino pompai ir sulaukė neįtikėtinos pagalbos.
Apie savo patirtį jis kalba viešai, o ypač slemo čempionatuose, kuriuose skina apdovanojimus (slemas – atliekamosios, raiškiosios poezijos forma, poetinės improvizacijos menas, necenzūruotos – nebūtinai necenzūrinės – poezijos vakarai, poetų varžytuvės, nuobodžiam poezijos skaitymų tonui nepaklūstantis poetinis „tūsas“.)
Būtent slemas padeda prisijaukinti skaudžiausius išgyvenimus.
Jau kelerius metus savo meistriškumą M.P.E.Martynenko demonstruoja ir teatro scenoje.
Filosofiją, vertimą mėginęs studijuoti Elijas tikras, kad bent vaidybos studijas tikrai baigs.
Netikėtai atsidūręs stojamuosiuose egzaminuose, jis buvo kone vienintelis, kuris dar pirmame kurse gavo vaidmenų režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliuose.
Rašytojas ir aktorius – studentas, bet turi išlaikyti ir šeimą, skirti pinigų sveikatai. Ar sunku?
„Taip, bet sunku nereiškia blogai“, – nenukabino nosies. Ne veltui sakoma, kad sunkumai nėra tokie baisūs, kai turi į ką atsiremti.
Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje sutikta aktorė Aušra Giedraitytė Elijo gyvenimą visiškai pakeitė. Jis turi tai, ko nuolat trūko, – meilę.
Liepos pabaigoje vedęs Aušrą, jau rugpjūtį Elijas tapo tėvu – porai gimė sūnus Emanuelis.
Tėvystės jis labai bijojęs – niekada neturėjo tinkamo pavyzdžio, nežinojo, kaip pavyks.
„Dar praėjus visiškai nedaug laiko supratau, kad daug kuo, o pirmiausia darbais skiriuosi nuo savo tėvo. Tai išlaisvina.
Ilgai maniau, kad mane lydi vos ne prakeiksmas ar persekiojantis šešėlis, kad būsiu panašus į jį ir skaudinsiu žmones, nepadarysiu nieko gero.
Tad labai nenorėjau tapti tėvu, nenorėjau, kad kas nors dėl manęs jaustųsi taip, kaip aš jaučiausi dėl savojo. Atrodė, kad esu pasmerktas.
Bet jau dabar kai kuriuos dalykus darau kitaip ir ateina laisvė – suprantu, kad nesu įpareigotas eiti jo keliu“, – džiaugėsi M.P.E.Martynenko.
Visą LNK laidą "Nuo... Iki..." žiūrėkite čia.
Parengė Milda Augulytė
